Anatolijus Lapinskas. Tautinių mažumų įstatymo kūrėjai neleistinai suklydo

Viešumoje - Seimo interneto svetainėje pasirodė Kultūros ministerijos parengtas Tautinių mažumų įstatymo projektas, leidžiantis visuomenei r...

Viešumoje - Seimo interneto svetainėje pasirodė Kultūros ministerijos parengtas Tautinių mažumų įstatymo projektas, leidžiantis visuomenei reikšti pastabas ir pasiūlymus dėl šio teisės akto. Tuo ir naudojuosi, palyginimui pasidėjęs ir mūsų kaimynų – Latvijos, Estijos ir Lenkijos įstatymus. Kaip šalia jų atrodo mūsiškis?

Latvijos įstatymo tikslas: “garantuoti Latvijos tautinėms ir etninėms grupėms teisę į kultūrinę autonomiją ir savo kultūros savivaldą”. Lenkijos įstatymas „reglamentuoja klausimus, susijusius su tautinių bei etninių mažumų kultūrinės tapatybės išlaikymu ir plėtra”. Lietuvos būsimasis įstatymas, skirtingai nuo dalykiško kaimynų įstatymų tono, prasideda neįtikėtina pompastika - iškilminga preambule, sulygintina vos ne su Konstitucijos skambesiais.

„LR Seimas, pasiryžęs saugoti tautines mažumas (pasak Žodyno, „saugoti“ – ginti nuo pavojaus, tai negi nuo lietuvių?); atsižvelgdamas į tai, kad Europos istorijos pokyčiai parodė, jog tautinių mažumų apsauga turi reikšmę demokratijos stabilumui ir išsaugojimui (ar ne per daug skambių žodžių apie Europos istoriją ir demokratiją?); manydamas, kad... visuomenė turėtų ne tik gerbti visų tautinėms mažumoms priklausančių asmenų tautinį, kultūrinį, kalbinį, religinį ir kitokį savitumą, bet ir sudaryti tinkamas sąlygas tam savitumui reikštis (ar ne paprasčiau pasakyti „sudaryti sąlygas kultūrinei autonomijai“?); atsižvelgdamas į tautinių mažumų apsaugos įsipareigojimus, numatytus ET, JT konvencijose, taip pat ESBK dokumentuose (visus įsipareigojimus Lietuva seniai vykdo, jokių pretenzijų nesulaukta nei iš Europos, nei iš JT) – priima šį įstatymą“.

Trumpai tariant, ši preambulė visiškai nereikalinga, pvz., Latvijos, Estijos ir Lenkijos analogiški įstatymai ir be viso šio istorinio ir politinio balasto sėkmingai funkcionuoja. Matyt, mūsų įstatymo kūrėjus valdė noras būti, kaip sakoma, šventesniais už popiežių ir Lietuvos tautinėms mažumoms suteikti vos ne „pateptųjų“ statusą...

Tai atsispindi ir būsimojo įstatymo straipsniuose. 1 str. aiškina, kad „Tautinių mažumų įstatymas reglamentuoja tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teises ir pareigas“. Bet juk mūsų mažumos tai kartu ir Lietuvos piliečiai, o jų teises, laisves ir pareigas nustato Lietuvos Konstitucija, atitinkami įstatymai, taip pat tarptautinės sutartys. Latvijos įstatyme tiesiog parašyta, kad šios šalies gyventojams „nepaisant jų tautybės garantuojamos tarptautines normas atitinkančios žmogaus teisės“. Argi to neužtenka?

2 str. apibrėžiama, kas tai yra tautinė mažuma. Greta tradicinių požymių – kultūros, religijos, kalbos skirtumų, pabrėžiamas vienijantis Lietuvos mažumų siekis: išsaugoti savo tautinę tapatybę.

Tai visiškai suprantama. Tačiau, pvz., Estijos įstatyme pažymėta, kad mažumos „palaiko senus, tvirtus ir nuolatinius ryšius su Estija“, o Latvijos, kad mažumos „gerbia Latvijos suverenumą ir vientisumą“. Lietuviškame įstatyme tokie ryšiai ir pagarba vientisumui neįvardijami, tokiu būdu galėtume teigti, kad mūsų tautinėms mažumoms, pvz., lenkų mažumai jų tiesiog nereikia.

Įstatymo 4 str. skamba grėsmingas įspėjimas: „Draudžiama asimiliuoti tautinę mažumą prieš jos valią“, tarytum kas nors kada nors mūsų krašte būtų bandęs tai daryti. To negana, Lietuvos ir Lenkijos sutartyje aiškiai užfiksuota, kad šalys „susilaikys nuo bet kokių veiksmų, galinčių sukelti asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, asimiliaciją prieš jų valią“. Tas pats įrašyta Lietuvos ratifikuotoje Europos konvencijoje: „Šalys susilaikys nuo politikos ir veiksmų, kuriais būtų siekiama asimiliuoti tautinėms mažumoms priklausančius asmenis prieš jų valią“.

Tiesa, siekiant konfrontacijos, galima įžiūrėti asimiliaciją ten, kur ji niekam nė nesisapnavo, pvz., Lenkijos URM apkaltino Lietuvą prievartine lenkų asimiliacija, kai Lietuvos lenkų mokyklose pradėta lietuviškai dėstyti Lietuvos istorija ir geografija. Beje, lygiai dėl to paties Lietuva kaltinama dar ir lenkų diskriminacija. Absurdiškesnius kaltinimus sunku būtų ir sugalvoti, tačiau įstatymo kūrėjai, mosikuodami asimiliacijos ir diskriminacijos kortomis, matyt, labai nori solidarizuotis su Lenkijos valdžios pozicija kaltinti Lietuvą nebūtomis nuodėmėmis.

Panašų tikslą turi ir šio straipsnio 2 dalis: „Draudžiama taikyti priemones siekiant dirbtinai keisti gyventojų procentinį santykį vietovėse, kuriose gyvena tautinėms mažumoms priklausantys asmenys“. Kokios tos priemonės? Europos konvencija jas įvardija: ekspropriavimas, iškeldinimas, ištrėmimas. Apie tokius dalykus Lietuvoje niekas nė nesapnavo, kam tuomet į įstatymą įrašyti tą draudimą, vien dėl to, kad toks punktas yra lenkiškame įstatyme?

Naivus yra 7 str., kuriame valstybė įpareigojama užtikrinti “tautinei daugumai ir tautinėms mažumoms priklausančių asmenų lygybę“. Kas čia per beldimasis į atviras duris? Tą užtikrina Žmogaus teisių konvencija, Lietuvos Konstitucija, Lygių galimybių įstatymas, draudžiantis bet kokią nelygybę dėl tautybės.

Įstatymo 4 skirsnyje „Kultūra, religija, žiniasklaida, švietimas“ kalbama apie visuotinai pripažintas tautinių mažumų veiklos sritis, iš esmės - kultūrinę autonomiją: kultūros, tradicijų, kalbos, religijos puoselėjimą; ryšių palaikymą su asmenimis kitose valstybėse, su kuriais juos vienija etninis, kultūrinis, kalbinis ar religinis savitumas; savo informavimo priemonių steigimą, taip pat informacijos apie tautines mažumas ir jų kalbomis sklaidą Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Ši tautinių mažumų veikla mūsų krašte yra skatinama, puoselėjama, remiama ir be jokių įstatymų.

12 str. minima, kad „tautinei mažumai priklausantis asmuo įstatymų nustatyta tvarka turi teisę mokytis šios tautinės mažumos kalba“. Kas gali ginčyti tokią teisę, ypač Lietuvoje – geriausiai tautinių mažumų švietimą sutvarkiusioje šalyje? Tačiau išlyga „įstatymų nustatyta tvarka“ reikštų, kad tautinės mažumos turi laikytis Lietuvos Švietimo įstatymo. Deja, dabartiniu metu Lietuvos lenkai tiesiog spjauna į pastarąjį įstatymą ir aiškina, kad šio įstatymo nesilaikys ir dar apskųs Lietuvą už lietuvių kalbos mokymo stiprinimą Europai ir pasauliui dėl lenkų asimiliacijos ir diskriminacijos, beje, tą seniai jau daro. Manyti, kad po Tautinių mažumų įstatymo priėmimo lenkų požiūris, vertinant Lietuvos tautinių mažumų švietimą, pasikeis, būtų visiškai naivu.

Įstatymo 5 skirsnyje „Tautinių mažumų kalbų vartojimas“ pateiktos žinomos Europos tiesos: „Tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi teisę privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu vartoti savo mažumos kalbą... pateikti ženklus, įrašus ir kito pobūdžio informaciją tautinės mažumos kalba... gauti ir skleisti informaciją tautinės mažumos kalba... gauti informaciją apie jų sulaikymo priežastis, ir gintis ta kalba“. Visa tai Lietuvoje jau seniai realizuojama, lenkai gali kalbėti lenkiškai kiek nori, kur nori ir ką nori. Kam šias aiškias tiesas dar grūsti į įstatymą?

Niekas Lietuvoje neignoruoja teisės: „Savivaldybėje, kurioje tautinė mažuma... sudaro ne mažiau 25 proc.... gyventojų skaičiaus, bendraujant su šios savivaldybės viešojo administravimo subjektais asmuo turi teisę vartoti tos tautinės mažumos kalbą... ir žodžiu gauti atsakymą ta pačia kalba“. Jokių skundų dėl tokio bendravimo nėra. Beje, Latvijoje pagal jos pačios parengtą Europos Konvencijos išlygą, draudžiama vartoti tautinių mažumų kalbas gatvių lentelėse bei kituose topografiniuose pavadinimuose, taip pat valstybinių ir municipalinių įstaigų darbe. Jokia Europos šalis, tuo nesipiktino, netgi Lenkija ir Rusija, nors jų tautiečių Latvijoje visas trečdalis.

Įstatymo 16 str. siūloma, kad rinkiminė informacija būtų teikiama ir rinkiminė kampanija vykdoma ir mažumos kalba. Negi tai susiję su mažumų tapatybe? Vaizdelis iš tokios kampanijos: per lenkų kandidatų rinkiminės platformos pristatymus, neretai iš salės pasigirsdavo prašymai visa tai išdėstyti ne lenkiškai, bet lietuviškai, nes iš lenkiško aiškinimo niekas nieko nesuprato...

Tame pat straipsnyje siūloma, kad tautinių mažumų gyvenamuose regionuose „vieša informacija apie sveikatos apsaugą, viešosios tvarkos užtikrinimą, asmenų saugumą būtų teikiama ir tos tautinės mažumos kalba“. Beje, kokia toji kalba galėtų būti, pvz., Šalčininkų rajone, jei čia, kur 80 proc. gyventojų sakosi esą lenkai, bandytą leisti rajono lenkišką laikraštį užsisakė trys prenumeratoriai. Todėl nutarta leisti laikraštį lietuviškai ir rusiškai. Lygiai tas pats įvyko ir Eišiškėse. Taigi tektų konstatuoti, kad lenkiškai skaitančių žmonių šiuose kraštuose nėra. Tuomet gal ir lenkų nėra?..

Visas 17 straipsnis skirtas daugiakalbiams (greta valstybinės ir mažumų kalbomis) užrašams: vietovių, gatvių, administravimo subjektų pavadinimams. Tektų priminti, kad dvikalbių gatvių ir administravimo subjektų užrašų nėra nei Latvijoje, nei Lenkijoje, nei Estijoje, todėl keista, kodėl jie būtinai turi būti Lietuvoje? Tiesa, Lenkijoje, vadinamose vokiškose žemėse, taip pat ir Punsko krašte kaimų pavadinimai yra vokiškai ar lietuviškai. Tačiau kokiu pagrindu?

Pagal Lenkijos tautinių mažumų įstatymą, jeigu valsčiuje (gminoje) bent 20 proc. gyventojų sudaro mažumos atstovai, ten galimi ir dvikalbiai užrašai. Tačiau jie turi būti tradiciniai, t.y. istoriškai pateisinti, be to, negali būti siejami su Vokietijos Trečiojo Reicho ar SSRS valdžios 1933-1945 metų laikotarpiu, t.y. okupacijų metais suteiktais pavadinimais (Lietuvoje prie šių okupacijų reikėtų pridėti dar ir Vilniaus krašto okupaciją). Europos tautinių mažumų konvencijoje pabrėžiama, kad pavadinimai turi „atitikti šalies teisinę sistemą“, o šalys „atsižvelgtų į savo specifines sąlygas“.

Lietuvos teisinė sistema nenumato dvikalbių užrašų, o specifinės sąlygos irgi ypatingos: skirtingai nuo Lenkijos Lietuvoje pusę amžiaus buvo sovietinė dvikalbystė, viskas buvo dubliuojama rusų kalba: gatvių ir įstaigų pavadinimai, dokumentų įrašai. Todėl sugrįžimas į dvikalbes gatvių lenteles, beje, istoriškai niekaip nepateisintas, ar įstaigų pavadinimus taptų naujos okupacijos simboliu. Su tokiu argumentu, beje, sutinka ir Lenkijos intelektualai.

19 str. apžvelgiama Tautinių bendrijų tarybos veikla. Deja, išdėsčius, kad ji atstovaus tautinių mažumų interesus, dalyvaus teisėkūros procese, atliks patarėjo vaidmenį, teiks pasiūlymus Vyriausybei, žodžiu, taps bene svarbiausia tautinių mažumų politikos struktūra, dėl svarbiausio klausimo, kaip ji bus formuojama, įstatyme vėlgi nė žodžio. Taigi ir čia – įstatymo keistenybė, jei nepasakyti stipriau.

Tautinių mažumų įstatymo projektas šiuo metu pateiktas derinti „suinteresuotoms institucijoms ir visuomenei“. Negi tos institucijos – ministerijos, po to ir Vyriausybė nepastebės aukščiau paminėtų įstatymo riktų? Jų tiek daug, kad ir visą įstatymą reikėtų laikyti riktu, t.y. klaida, apsirikimu.

Naująjį tautinių mažumų įstatymą reikėtų ne taisyti, bet iš naujo parašyti. Remiantis gerais Baltijos šalių įstatymų pavyzdžiais, reikėtų parengti naują Lietuvos valstybės interesus bei Baltijos šalių solidarumo reikalavimus atitinkantį įstatymą. Tuomet jis taptų tikru europietišką gyvenimą ir sugyvenimą simbolizuojančiu faktu.



Susiję

Įžvalgos 8507120993437359447
item