Linas Braukyla. Ne gerumas mus vienija

Dievas yra pirmiau gėrio, ne atvirkščiai. Mūsų laikai reikalauja nuolatos pabrėžti, kokią funkciją visuomenėje atlieki. Parodyti va...

Dievas yra pirmiau gėrio, ne atvirkščiai.

Mūsų laikai reikalauja nuolatos pabrėžti, kokią funkciją visuomenėje atlieki. Parodyti vaisiais, o ne želmenimis, darbais, o ne idėjomis. Jei veiksmai yra visiems naudingi, jei visiems neši naudą, gali įtikti net moderniam siauraprotiškumui*.

Negi ne modernųjį siauraprotiškumą dažniausiai sutinka katalikas? Negi ne jį jis ir labiausiai nori įveikti? Bet tuomet, pristatydamas save, Bažnyčią ir Kristų, jis nepastebimai ima pasakoti nebe kas jie yra, bet ką jie daro.

A. Maceina knygoje „Bažnyčia ir pasaulis” prilygina Dievo ieškojimą socialinėje erdvėje Dievo ieškojimui gamtoje. Ilgą laiką žmonėms gamta tarsi įrodė Dievą ir jis buvo gamtoje. O kai Gagarinas Jo nerado sėdinčio ant debesėlio, jau net ir tikintieji juokėsi, kaip absurdiška buvo ten Jo ieškoti.

Tačiau mes tariamės Jį randą geruose darbuose, artimo meilėje, labdaroje, moralėje, tradicijoje ir visame kitkame, kuo laikosi įsikibęs katalikas, gindamas Bažnyčią. Maceina sako: ir čia jo nerasime.

Jau įtikėjusiam Dievą ir Jį mylinčiam viskas ima nepaliaujamai liudyti Kūrėjo didybę, net ir mokslo skersai išilgai išrausta ir išžvalgyta gamta. Jau įtikėjusiajam Dievą, - Kristus yra vargše. Tuomet jis randa Dievą jau ir geruose darbuose žmonėms, artimo meilėje, moralėje ir visur kitur. Tai jam parodo ir primena pažintą tikrovę. Bet, kaip jau sakyta, visa tai jos neįrodo. Kūrinijos ir artimo meilės dieviškumas yra regimas tik jau įtikėjus.

Kai tikėjimas sumaišo tai, kas esminga, su antraeiliais ir todėl nebūtinais dalykais, jis rizikuoja antraeilių pasikeitimą laikyti esmės pokyčiu. Todėl jis dreba, kai galima romiai žvelgti. Vien todėl verta jau dabar nedėti vilčių į krikščionybės pasiteisinimą žemišku gerumu, nes anksčiau ar vėliau toks supainiojimas patirs sukrėtimą.

Todėl dera ir verta kalbėti bei gyventi kaip šv. Paulius Areopage – sakyti visą tiesą, o ne patogiąją jos dalį, ir visuomet mąstyti apie tiesos šerdį. Net jei ir Kristus beveik tilptų į atėniečių filosofines kategorijas. Net jei pasauliui užtenka, kad jūs šypsodamiesi rūpinatės senukais. Net jei Vakarų pasaulis ir būtų skolingas krikščionybei už moralę, už kultūrą, už orumo sampratą ar už Vokietijos stebuklingą atsigavimą po Antrojo pasaulinio karo. Tiesa ta, kad ne visuomeniniuose nuopelnuose yra sekimo Kristumi esmė. O ir artimo meilė kyla iš Dievo meilės.

Visa tai neišsprendžia klausimo, ar geriau vienu ar kitu atveju eiti į bažnyčią nei su draugu pasivaikščioti. Bet į teisingą pagrindą atsirėmęs protas nesunkiai atsakymą suras pats.


Ateitininkai yra tie katalikai, kurie išskirtinai įsipareigoja dirbti socialinėje plotmėje. Todėl vienintelis būdas jiems gyventi – būti išskirtinai įsišaknijusiems Kristuje.



Susiję

Straipsniai 1538035947070830234
item