Laisvūnas Šopauskas. Prieš referendumą metami propagandistai

Rugpjūčio pabaigoje Laisvosios rinkos instituto darbuotoja Austėja Kazlauskytė skaitytojams atsainiai parašė:

Gera žinia ta, jog referendumas greičiausiai neįvyks, tačiau vien tokia iniciatyva primena, jog privati nuosavybė negerbiama, o žmonės laikomi marionetėmis, kurie, manoma, negali priimti teisingų, logiškų ir jiems naudingų sprendimų savo pačių nuosavybės klausimais.

Apie referendumo iniciatyvą tylėjo „visuomeninė“ televizija ir radijas, tylėjo komercinė televizija ir interneto portalai, o VRK, pažeisdama Referendumo įstatymą, referendumo iniciatyvai pristatyti skyrė vos keturias valandas radijo laidų ir nė vienos valandos televizijos eterio.

Tačiau referendumo savanoriai nesudėjo rankų ir informacija apie referendumą pasklido per kuklius tinklalapius ir daugiausia – iš lūpų į lūpas. Ilgainiui savanorių, renkančių parašus referendumui inicijuoti miestų ir miestelių aikštėse bei gatvėse ir keliaujančių nuo namo prie namo, nuo buto prie buto, tapo nebeįmanoma nepastebėti, ir likus dar daug laiko iki parašų rinkimo pabaigos pasidarė pakankamai aišku, jog šį kartą 300 000 parašų gali būti surinkta.

Valdžios taktika pasitikti referendumo iniciatyvą informacine blokada ir taip šią iniciatyvą numarinti, ėmė žlugti. Kas bus daroma toliau, nesunku numatyti – vyks tas pats, kas vyko visada, kai atsirasdavo valdžiai neparanki problema arba iniciatyva. Valdžia į neparankią problemą ar iniciatyvą atsakydavo kontroliuojamose masinės informacijos priemonėse inspiruodama purviną propagandinę kampaniją. Purvinų propagandinių kampanijų Lietuvos viešojoje erdvėje jau būta apsčiai, paminėsime tik kelias ryškiausias: tai propagandinės kampanijos, skirtos apjuodinti pulkininką Vytautą Pociūną, FNTT vadovus, Garliavos šturmo liudytojus, Neringą Venckienę ir Drąsos Kelio partiją, skalūnų dujų gavybos oponentus. Patyrę tokias propagandines akcijas galėjome neabejoti, kad netrukus prasidės ne ką mažiau nuožmi propagandinė kampanija, kurios metu referendumo iniciatorius, savanorius, iniciatyvai pritariančiuosius bei pačius referendumui pateikiamus įstatymų projektus bus siekiama kuo labiau apjuodinti, išpurvinti ir apšmeižti.

Juodosios propagandos fronto kariai jau atakuoja. Pirmosiose propagandos frontų gretose matome gerai pažįstamus veidus – kone savaime suprantama, kad būtent Andrius Užkalnis, Algis Ramanauskas-Greitai ir Romas Sadauskas-Kvietkevičius bus vieni pirmųjų, kurie išpūtę krūtines mesis į kovą.

Susipažinkime su šiais šauliais ir jų šūviais. Visi trys labai panašūs. Amžiumi: kiekvienam po keturiasdešimt su trupučiu. Biografijomis: augo Vilniuje; po to pradėjo studijuoti, bet… tuo viskas ir baigėsi: Ramanauskas-Greitai studijavo universitete teisę, nebaigė; Sadauskas-Kvietkevičius – dvasinėje seminarijoje, nebaigė, po to – universitete filosofiją, nebaigė; Užkalnis – universitete humanitarinius mokslus ir anglų kalbą, nebaigė.

Visi trys priskiriami dešiniesiems arba konservatoriams. Taip juos įvardijant žodžiai „dešinysis“ ir „konservatorius“ yra vartojami specifine, tik Lietuvai būdinga prasme, nes neteko pastebėti kad Užkalnis, Ramanauskas-Greitai ar Sadauskas-Kvietkevičius nors kiek vertintų tai, ką brangina ir gina tikri dešinieji ir konservatoriai – tradiciją, tautą, šeimą, religiją ir moralę.

Visų trijų pasisakymai konstruojami pagal tą pačią labai paprastą schemą. Ši schema paremta kontrastu tarp „mes“ ir „jie“. „Mes“ – tai protingi, šaunūs, pažangūs, plataus akiračio, dirbantys ir uždirbantys, aktyvūs, mobilūs, amžinai jauni miesto vyrai ir moterys, „jie“ – tai atsilikę, kvaili, ribotų ir pasenusių pažiūrų, provincialūs, pasyvūs, lėti, iš pašalpų gyvenantys, visokie runkeliai, buduliai, kedofilai, lūzeriai, dažniausiai senyvi, diedai ir bobelės.

Kiekvienas trijulės pasisakymas pristato šią „fundamentalią“ perskyrą kokio nors įvykio ar problemos kontekste, kviečia skaitytoją žavėtis „mūsų“ šaunumu ir bjaurėtis „jais“. Pasibjaurėjimą „jais“ siekiama sukelti tiesiog išsityčiojant. Koks dar faktų rinkimas ir argumentai? Kam jie, sakykite, „mums“ reikalingi? Juk ir taip aišku, kad „mes“ – protingi ir pažangūs plataus akiračio jaunuoliai – esame teisūs, o „jie“ – primityvūs ir provincialūs lūzeriai – klysta.

Naujausioje Užkalnio, Ramanausko-Greitai ir R.Sadausko-Kvietkevičiaus produkcijoje ši schema pritaikyta referendumo iniciatyvos ir referendumo savanorių atžvilgiu.

Tarkim, Sadauskas-Kvietkevičius kviečia referendumo parašų rinkėjus „trolinti“:

Draugai teiraujasi, kaip elgtis su įkyriais referendumo parašų rinkėjais – diskutuoti su jais ar praeiti nepastebėjus? Didesniame mieste, kur žmonės gatvėje vieni kitų nepažįsta, matyt, geriausia būtų nieko nesakant prieiti ir fotografuoti iš arti parašų rinkėją bei visus, bandančius pasirašyti. Jei piktinsis, tai sakykite, kad čia vieša vieta. Ir dar tarp kitko užsiminkite, kaip gerai šiais laikais veikia veidų atpažinimo programinė įranga. Galima improvizuoti tokiame stiliuje: „Nustebsite, jei bandysite kur nors darbintis, gauti leidimą ginklui, paskolą banke…“ Arba taip: „Nieko nežinau, jie pasamdė, kad visus jus nufotografuočiau. Ir ne mano reikalas, kas jums paskui po vieną nutiks“.

Portale Delfi.lt išdalijęs tokius patarimus, savo veidaknygėje Sadauskas-Kvietkevičius su pasididžiavimu dėsto patirtį, kad vieną parašų rinkėją, pagal amžių tinkančią jam į motinas, tokiu būdu „trolindamas“ jis nuvaręs nuo parduotuvės.

Įdomu pastebėti, kad toks „trolinimas“, pasirodo, labai patinka Aleksandrui Matoniui, kuris yra ne šiaip koks eilinis internautas, o žurnalistų cecho elito atstovas – politikos komentatorius ir buvęs BNS direktoriaus pavaduotojas.

Algis Ramanauskas „trolina“ iš televizijos ekrano. Referendumo iniciatyvos proga jis prikelia „Radioshow“ laidos personažą Albiną, kuris prabyla apie žydus, pederastus, referendumus ir baigia savo tiradą žodžiais „Heil Hitler!“ (video nuorodoje).

Prierašas iš lrytas.lt:

Radioshow patriarchas Albinas nėra negyvas, jis tik retai pasireiškia. Bet kiekvienas jo apsireiškimas yra patriarchiškas, kupinas tieSOS ir švieSOS. Šį kartą – visa tiesa apie Albino buitį, emocijas ir referendumus. „Aktualai“ – aštriu žvilgsniu į tai, kas aktualu. Algio Ramanausko, Justo Mamontovo, Rimo Šapausko ir Gabrielės Malinauskaitės kuriamą projektą „Aktualai“ žiūrėkite kiekvieną darbo dieną po 19 val. tik per tv.lrytas.lt

Tačiau visus pranoko Andrius Užkalnis, kurio opusą verta pateikti visą.

Siūlytumėme skaitytojams atkreipti dėmesį į šį Užkalnio kalbos riktą:

Jei būčiau ciniškas, nejautrus, vien reitingų besivaikantis laikraštininkas, nesirenkantis nei žodžių, nei raiškos priemonių [...].

Kam tas kuklumas? Esi, Andriau, kaip tik toks ir esi. Kaip ir kiti du propagandos fronto kolegos.

Kaip mokė Zigmundas Froidas (Sigmund Freud), sėkmingos terapijos pagrindas yra pasąmonėje vykstančių procesų įsisąmoninimas ir artikuliavimas. Džiaugiamės pamatę, kad šiam „trolintojui“ iki sąmoningo ir artikuliuoto savos moralinės degradacijos suvokimo telikęs paskutinis žingsnis: prisipažintų sau atvirai, ir siela imtų sveikti.

Šį kartą agresyvi propaganda nukreipta prieš žmones, kurie nedaro nieko daugiau, tik naudojasi savo konstitucinėmis teisėmis. „Trolintojams“ priminsime, ką Lietuvos Respublikos Konstitucija sako apie valstybės valdymą ir piliečiams laiduojamą referendumo teisę.

33 straipsnis 

Piliečiai turi teisę dalyvauti valdant savo šalį tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus [...]

9 straipsnis 

Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. 

[...]

Verta pastebėti: tokių „kietų“ ciniškų vyrukų propagandinėmis paslaugomis tyčiotis iš demokratinių teisių ir laisvių paprastai naudojasi autoritariniai vadai. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia – užtenka pažiūrėti, kokias „informacines“ ir „analitines“ laidas rodo Putino Rusijos ar Lukašenkos Baltarusijos televizijos kanalai.

Taigi Jūsų dėmesiui – propagandinio purvo salvė iš A. Užkalnio lūpų.

* * *

Kai belsis referendumo žmonės

Andrius Užkalnis

Taupykite laiką: jei manote, kad mūsų žemelės negalima pardavinėti užsieniečiams, toliau neskaitykite. Tik susinervinsite. Nereikia, kam jums tai. Mat čia toliau aptarinėsiu su visais likusiais žmonėmis, kaip reikia elgtis su visais, kas ateis belstis į jūsų kaukoles ir kišti į nagus rašiklį.

Beje, apie tą rašiklį. Kai mokiausi mokykloje, mokytoja vadindavo jį „rašymo priemone“. Prašau, pasakykit man kas nors, kodėl taip valdiškai reikėjo kalbėti? Antra vertus, pavyzdžiui, mama man sakydavo, išeinančiam kur nors švęsti – „Andriau, negerk svaigalų“. Ir ką? Ir nieko, juk mes svaigalų negerdavom, tik alų, vermutą, degtinę ir mėtų likerį, ir visi likom gyvi. Išskyrus tuos, kurie gėrė mėtų likerį. Jų mamos nebesulaukė.

Įsijaučiau, prisiminęs jaunystę. Apie ką čia aš? Apie referendumą dėl žemės pardavimo, kurgi ne. Žiniasklaidoje praslydo smagus straipsnelis apie tai, kaip referendumui darbo vietoje, darbo metu (o darbas apmokamas už mano ir jūsų pinigus) rinko parašus gydytoja psichiatrė.

Tiesa, tuo konkrečiu atveju pakišo juos ne neveiksniam ligoniui, o moteriškei, atėjusiai parašiuko ir antspaudėlio dėl vairuotojo pažymėjimo. Potenciali vairuotoja kaip mat suskydo ir pasirašė, nors paskui gailėjosi (pagalvojus, gal ir nereikėtų jai suteikti teisės vairuoti autotransporto priemonę – jei net psichiatrė gavo iš jos parašą, įsivaizduokite, kas bus, kai ji atvyks pasikeisti tepalų ir kaip jai vietoje to pakeis variklį, paims pinigus ir pasakys, kad taip reikėjo).

Jei būčiau ciniškas, nejautrus, vien reitingų besivaikantis laikraštininkas, nesirenkantis nei žodžių, nei raiškos priemonių, kaip mat pajuokaučiau, kad tą sykį parašų rinkėjai, išdėlioję parašų lapus psichiatrės kabinete, gerai pasirinko tikslinę auditoriją. Tačiau psichinės ligos yra ne juokų reikalas, todėl taip ir nesakysiu. Tačiau istorija gera, kaip bepasuksi. Juo labiau, kad toji medikė nė nesuprato kažką blogo padariusi. Galima tik tikėtis, kad ji santūriau elgiasi bent su receptų blankais, nes maža kokių vaistų gali išrašyti gydytojas su fantazija.

Kolega apžvalgininkas, dešiniųjų pažiūrų dzūkas Romas Sadauskas-Kvietkevičius yra siūlęs tuos parašų rinkėjus gatvėje fotografuoti, taip juos bauginant ir gluminant. Neblogas būdas. Aš siūlau su jais kalbėtis, nes jų mintys yra tokios klaikios, kad juos pačius paskatinus jas pareikšti, juos supykins. Čia kaip vampyrui atsukti veidrodį: mirtingieji vampyro veidrodyje nemato, bet jie patys save pastebi ir išsigąsta.

Aiškinti, kad žemės pardavimas visiems, kas tik nori ją pirkti, yra normalu, yra visiškai nereikalingas užsiėmimas (priminsiu, kad tie žmonės, kurie šito nežino, čia jau nebeskaito, aš jiems neleidau toliau skaityti jau pirmojoje pastraipoje). Na, pavyzdžiui, tas pats kas aiškinti, kad normalu yra žmonėms patiems spręsti, ar jie gali gyventi kartu nesusituokę, arba kad normalu yra moterims balsuoti rinkimuose.

Patikėkit manim, kai baigsis visas temų srautas, stimuliuojantis vos apčiuopiamus virpesius tam tikros sandaros smegenyse (Telekomo privatizavimas – Williams – mergaitė – skalūnai ir degantis vanduo – mirties bausmės atkūrimas – referendumas), tai kaip mat pamatysime kokią nors temą, pavyzdžiui, „uždrauskime boboms balsuoti“, arba „dėl draudimo užsieniečiams ir žydams užsiimti finansiniu tarpininkavimu“.

Jei galvojate, kad čia tik svaičiojimai, tai galvokite taip ir toliau, bet yra kitaip. Man pakako pasižiūrėti tų vaikščiojančių gamtos stebuklų tinklalapį (nesakysiu, kaip jis vadinasi, bet jei ieškosite internete „žemės vardu“, galbūt rasite), ir supratau štai ką: viskas, ką galite išsigalvoti, blanksta prieš tai, ką jau yra išgalvoję jie.

Ten rasite viską, ko trokštate: ten, be žemės paminėti ir skalūnai, ir danų kiaulidės, ir iškrypėliai, ir „euromutantai“, ir evakuacija iš šalies, ir valstybinė kalba (nes juk plačiai žinoma, kad nusipirkęs Lietuvos žemelę amerikietis privers baudžiauninkus kiauksėti angliškai), ir o tie, kas yra liberalizmo atstovai (naujas keiksmažodis), tekstuose nevadinami žmonėmis – tik „žmonėmis“ kabutėse. „Esu įsitikinęs, kad tokių veikėjų negalima net laidoti lietuviškoje žemėje, nes jie kur kas blogesni už pokario stribus“, sako mums referendumininkai. Prisiminkite apie tai, kai jums siūlys pasirašyti.

Apie dvasinio sutrikimo gylį galima spręsti iš tokių žemės ūkio aktualijų: „Antai neliko mūsų apylinkėje normalių lietuviškų karvių – visos jos aukštomis kreivomis kojomis ir keistu margumu, mat sėklinamos nabagės vien sena vokiška sperma.“ Žinoma, jei būčiau koks pikčiurna, pasiūlyčiau referendumo iniciatoriams padėti žalmargėms ir imtis sėklinimo patiems, bet nesu tikras, kad tokios pramogos yra visiškai legalios.

Ten yra ir kitų gilių minčių: pasiūlymai keisti konstituciją, kad ten būtų parašyta taip: „Tauta turi teisę atšaukti Prezidentą, Ministrą Pirmininką, Seimo pirmininką, eilinį ministrą, Seimo narį ar bet kokį kitą valstybinėse struktūrose dirbantį ar vadovaujantį asmenį, jei pastarasis nevykdo rinkiminių pažadų, nedirba arba netinkamai dirba arba priima kokį nors sprendimą, negavęs tam tautos pritarimo.“ Tikrai, mums visiems labai patiktų šalis, kur bet kuris valstybės tarnautojas, sakykim, savivaldybėje, turėtų gauti tautos pritarimą, prieš pradėdamas tvarkyti duobę gatvėje. Arba jei mokyklų egzaminų užduotis referendume tvirtintų tauta.

Jie patys žino, kad vis dėl to tai yra komedija. Iš kur žinau? Štai dar viena citata: „Lietuvos - NEBĖRA. Viskas. Jei ginti kalbos susirenka tik 280 žmonių, o į Vingio parką teatėjo 80 ginti gimtosios žemės, tai reiškia, kad Lietuvos jau NEBĖRA. Lietuviai yra pasmerkti lenkti nugaras danų ir kitų kryžiokų kiaulidėse.“

Todėl su referendumo popieriais tikrai nesivarginkite. Jūsų pagalbos tiems žmogeliams nereikia: jie be vargo patys save apsisėklins.

Šaltinis: www.tiesos.lt