Antanas A. Terleckas. Jaunimas - Lietuvos ateitis...?

Per pastaruosius kelerius metus teko ne kartą dalyvauti įvairiose konferencijose, klausytis, kaip partizanai, disidentai, Parlamento gynėjai...

Per pastaruosius kelerius metus teko ne kartą dalyvauti įvairiose konferencijose, klausytis, kaip partizanai, disidentai, Parlamento gynėjai, politikai ir kiti vyresni žmonės vis kartodavo: „jaunimas – Lietuvos ateitis“; „ateinanti karta išspręs Lietuvos problemas“. Visada tai priimdavau pakankamai asmeniškai, pajausdavau tam tikrą atsakomybę, nors dar iki tos ateities bala žino kaip toli; be to, neaišku ir kaip ji susiklostys. Tačiau vis galvodavau, ar daug bendraminčių jaunuolių surasiu sau į kompaniją. Vėliau radau tuos jaunuolius, kurie muša kumščiu į krūtinę ir teigia viską išmanantys apie politiką ir Lietuvą. Na, gal ne viską, bet ko reikia Lietuvai, tai jie tikrai žino. O kol jie laukia eilėje į Seimą, kariauja su kitaminčiais įvairiais būdais. Populiariausi – jau seniau minėti memai, sąmoningai netaisyklinga gramatika („Užp0leu šenakt gatveja ir sudubasinau.“) ir įmantrūs tarptautiniai žodžiai. Įvardysiu kiek konkrečiau – kalbu apie jaunuosius dešiniųjų pažiūrų veikėjus.

Visos politikuojančio jaunimo tarpusavio peripetijos man nėra žinomos, tačiau žiūrint iš šono susidaro įspūdis, kad jaunuoliai yra susiskaldę į kelis frontus, kurių praktiškai kiekvienas vis tiek daugiau ar mažiau palaiko dešiniąsias politines jėgas. Šįkart norisi pakalbėti apie vieną frontą, įgijusį „Jaunųjų konservatorių lygos“ (JKL) pavadinimą. Gal tiksliau ne pačios organizacijos, iš šono jos idėjos atrodo pakankamai gražiai, bet apie tam tikrų asmenų konkrečius veiksmus, kurie yra šio organizacijos reklaminiai veidai. Na, turbūt neišeis apsieiti be vardų – šįkart tenka pakalbėti apie Adomą Bužinską – JKL pirmininką. Asmeniškai jo nepažįstu, tačiau susidaro įspūdis, kad žmogus pasirinko lengvą ir primityvų kelią – laimėti žmonių simpatijas dėl charizmos. Neneigiu, politikui reikia būti charizmatiškam, tačiau esminis man už akių kliūvantis dalykas yra tas, kad šiuo atžvilgiu ta „jaunoji karta“ niekuo nesiskiria nuo dabartinės. Per rinkiminius debatus partijų atstovai kur kas mieliau svaido akmenis į oponentų daržą nei vardija argumentus, palaikančius jų pačių poziciją. Perfrazuojant – balsuok už mane ne todėl, kad aš protingas, o todėl, kad kiti už mane durnesni. Savo protingumą yra kur kas sunkiau įrodyti nei kitų trūkumus. Asmeniškai man atrodo, kad A. Bužinskas eina tuo pačiu keliu kaip ir dabartiniai politikai – viešojoje erdvėje (Facebooke) įrodinėja ne savo protingumą, o kitų kvailumą. Kalbant konkrečiau, sukurpti šį įrašą mane išprovokavo A. Bužinsko „mintys“ dėl Algirdo Patacko. Viskas atrodė taip:



Memas, o greta jo: „Visi neabejingi patriotai ir piliečiai: UWAGA!! Nuo šiol Daukanto aikštės bukapročių tepliotojų kolektyvas keičia kreidelių spalvą ir užrašą! Užrašą TIESOS keičia užrašas SIEMKOS tol, kol kapitalistinės kiaulės atras savo širdyje vertybes ir atiduos teisėtiems patriotams ir laisvės gynėjams priklausomas ,,Babuški'' siemkas ir elektros lemputes.”

Mano galva, čia buvo stipriai perlenkta. A. Patacko sprendimas prisijungti prie Drąsos Kelio manęs tikrai nesužavėjo, lygiai kaip ir pati vagystės istorija. Vis dėlto reikia nepamiršti, kad nei vienas tądien nebuvome prekybos centre su A. Patacku, tad nežinome visų aplinkybių, gal jis iš tiesų buvo po chemoterapijos seanso ir sunkiai orientavosi aplinkoje; gal dėl sveikatos problemų neadekvačiai reagavo į aplinką. Galų gale, jei negerbi jo kaip politiko, bent gerbk jį už disidentinę veiklą. Jei to per maža, tai gerbk bent už jo solidų amžių – duok Dieve nugyventi tokį prasmingą gyvenimą. Senelis mane visada mokė, kad vyresnius žmones reikia gerbti. 1957m., kai jo suimti atvyko KGB darbuotojai, senelis iš pradžių nebuvo labai mandagus, tačiau vėliau buvo sudrausmintas KGB-isto – esą senelis gali negerbti jo už pasirinktą profesiją, tačiau tegul bent gerbia už žilą plauką. Senelis atsiprašė. O čia tyčiojamasi anaiptol ne iš SSRS saugumo pareigūno... Seime yra daugybė žmonių, kurie ten atsidūrė nepelnytai ir kurie praktiškai jokios pagarbos nenusipelno, tačiau A. Patackas ją užsitarnavo. Neabejoju, kad ir pats A. Bužinskas žino ir didesnių fenomenų Seime, pavyzdžiui, Povilą Gylį. Tačiau juk nelygis šaipytis iš žmonių, kurie per pastarąsias dvi savaites nieko naujo neprisidirbo – populiarumo šitaip neįgausi. Bent jau ne taip greitai. Dėl to ir lūkuriuojama delfi.lt ar dar bala žino kur, ieškant naujos „bombos“, suteiksiančios peno dar vienam memui...

Kitos Jaunųjų konservatorių akcijos kartais irgi atrodo keistokai. Anti-anti-Chevroniniai protestai buvo savotiški, bet ten dar galima surasti ir taiklių bei pralinksminančių minčių. Keistesnė man atrodė akcija, kurios metu JKL paminėjo Antano Sniečkaus gimtadienį Antakalnio kapinėse. Tortas, gimtadienio žvakutės, vaikiškas šampanas ir panašiai. Kapinėse. Jaunieji konservatoriai. Platesnį viso to aprašymą galima rasti čia: . Nemaloniai nuteikia atsiminimais besidalijančio „šventės“ dalyvio žodžiai: „kartais į mandagumą kapinėse reikia spjauti, ypač tokiais atvejais.” Nesuprantu nei kodėl, nei kam reikia taip elgtis.. Tam, kad sutrukdytum dešimties senyvo amžiaus žmonių, tebetikinčių komunizmu, susibūrimą prie A. Sniečkaus kapo, gali spjauti į kapinių ramybę ir kelti šaršalą? Vėl kalbant autoriaus žodžiais, „sugadinti didingą šventę komuniagoms – tai privaloma bet kuriam pilietiškai aktyviam jaunam (ar nejaunam) žmogui“. Labai pilietiškas poelgis, nuo to Lietuvoje visiems iškart pasidarė geriau. Tą pačią dieną kaip ir A. Sniečkus yra gimę lietuvybės skatintojai Liudvikas Beržanskis, Juozas Lozoraitis; tą pačią dieną mirė architektas Antanas Vivulskis. Bet kurio iš šių įvykių paminėjimas būtų turėjęs daugiau prasmės nei tuščias konfliktas ir išsidirbinėjimas Antakalnio kapinėse. Kad ir koks „kilnus“ tavo tikslas bebūtų, kapinės yra ne vieta tokioms nesąmonėms. Jei jau nori pabūti toks pilietiškas, tai rinkis ten, kur seniau A. Sniečkus gyveno ar dirbo. Ar šalia Paleckiuko namų...  Norėtųsi paklausti, ar tie patys jaunieji konservatoriai per analogiškas sukaktis aplanko Jono Basanavičiaus kapą, Vileišių mauzoliejų? Ar svarbiau yra ne tyliai džiaugtis kilniais lietuviais, o garsiai rėkti ant klydusių? Susidaro įspūdis, kad jauni žmonės serga labai sunkia dėmesio stokos ir susireiškminimo forma, nuo kurios, deja, išsigydyti vėliau bus sunku.  

Apibendrinant norisi pasakyti, kad tai nebūtų taip skaudu, jei su šiais žmonėmis nebūtų bent iš dalies siejama Lietuvos politinė ateitis. Vienas dabartinis Seimo narys yra man pasakęs, kad tik laiko klausimas, kol A. Bužinskui atsiras vieta Seime. Pagalvojus apie tai, darosi liūdna, nes nepanašu, kad ateinanti jaunoji karta kažką pakeis. Remiantis dabartiniu jos elgesiu, panašu, kad ir toliau balsuosime ne už protingus žmones, o prieš kvailus. 



Susiję

Įžvalgos 8175764800310176150
item