Vilius Bražėnas. Mafijozų valdžios projektas?
"Lietuvos reikalams neabejingi" mafijozai turėtų atkreipti dėmesį į LIETUVOS AIDE (2002 m. birželis, Nr. 147 ir 148) išspausd...
https://www.propatria.lt/2013/09/vilius-brazenas-mafijozu-valdzios.html?m=0
Kaip tai padaryti? Pagal tą "projektą" - labai paprastai: panaikinti politines partijas, įsteigti savą nepartinę partiją, savaip perdirbti Respublikos Konstituciją, naudoti, kada tik mafijozui ant seilės užeina, referendumus ir pereiti prie mafijozo sukirptos nepartinės partijos iškeltų kandidatų tiesioginio rinkimo. Balsuotojams nebūtų galvosūkio pasirinkti tarp vienas kitą kuo nors kaltinančių ir nešvariais oponentų baltiniais mosikuojančių kandidatų. (Juk daug kam nepatinka partijos.) Kadangi nebūtų politinių partijų, balsuotojai nežinotų nepartinės partijos, gal niekad negirdėtų ir niekur nematytų kandidatų baltinių spalvos ir švaros ar nežinotų, ar jie iš viso kokius nors baltinius dėvi. Daug sunkiau ir brangiau nupirkti visas politines partijas negu pavienius "nepartinius" kandidatus.
"Projektą parengė neabejingų Lietuvos reikalams 85 specialistų (mokslininkų, praktikų) grupė", - teigia minėto straipsnio autorius. Tačiau nepateikia nė vieno "specialisto" specialybės, nė vieno vardo ir pavardės. Pagaliau ir tai, kad projekto rengėjai yra "neabejingi Lietuvos reikalams", nebūtinai apibrėžia jų pažiūras į Lietuvos praeitį bei dabartį ir ko jie Lietuvai siekia ateityje. Juk žinome, kad ir Maskvos Žirinovskis yra "neabejingas Lietuvos reikalams." Būtų gera matyti atverstas "projekto" kortas ant stalo.
Soroso šešėlis
V. Jasiulevičius nurodo, kad su projektu galima susipažinti Atviros Lietuvos fondo interneto svetainėje. Tačiau ne visi Lietuvos balsuotojai svečiuojasi "http://www" tipo svetainėse. Jeigu taip būtų, V. Jasiulevičius nebūtų prirašęs dviejų puslapių apie to Atviros Lietuvos fondo (ALF) svetainėje atsidūrusį projektą.
Tarptautinio ir pirmaujančio valiutų maklerio Džordžo Soroso (George Soros), kurs finansuoja ALF, pirštų prikišimas prie bet kokio "projekto" turėtų sukelti įtarimą kiekvieno tautos tautiškumo ir valstybės valstybiškumo sargyboje stovinčio lietuvio. Apie Sorosą ir jo fondus esu rašęs spaudoje. Apie jį pasisakau ir knygoje NAUJA PASAU LIO SANTVARKA. Buvęs švietimo ministras ir gan šešėliškai atleistas iš pareigų prof. Zigmas Zinkevičius Soroso veiklą kritiškai aprašo savo knygoje KAIP AŠ BUVAU MINISTRU (ištraukas iš knygos galima paskaityti čia, čia ir čia). Ten skaitome, jog "per Soroso (Atviros Lietuvos) fondo "veiklą" buvo remiami bemaž vien kosmopolitizmu dvelkiantys projektai, ignoruoti lietuvių tautos reikalai." Profesorius prieina prie išvados: "Matyt, ir aš fondui buvau neparankus."
Tad jeigu, kaip atrodo, tas naujas projektas turi šaknis Soroso fonduose, būtina kastis giliau ir žiūrėti, kur ir koks "šuva pakastas". Pats Sorosas yra, galima sakyti, aukščiausios klasės finansinis "mafijozas". Per panašius "projektus" galima išgrįsti kelią kokiam nors žemesnio lygio piniguočiui, kad jis, valdžią nusipirkęs, padarytų Lietuvą "atvirą" globalinio masto mafijozams.
Politinis Gariūnų turgus
Čekijos premjeras Klausas savo metu išvijo Soroso "Europos universitetą" iš Prahos, nes Sorosas "supirkinėjo Čekijos intelektualus". Ar tik nebus nuo intelektualų supirkinėjimo pereita prie valdžių supirkinėjimų? Lyg globaliame Gariūnų turguje. Vienas JAV (net "liberalinis") žurnalas teigė, jog Sorosas nupirkęs Ukrainos prezidentūrą Kučmai. Sakytume, Lietuvoje atsiranda koks nors mafijozas, koks nors pinigingas Korošas, Smitsonas ar Karapačkinas. Jis superka būrį intelektualų, būrelį žinių sklaidytojų, grupę politines partijas sugriauti gebančių politikierių, įsteigia, kaip pagal aprašytą projektą išeina, nepartinę partiją ir nuperka Seimą. Urmu, didmeniniu būdu, perkant, žinoma pigiau. Kad sutaupius pinigą, sumažina Seimo narių skaičių (pagal projektą) nuo 141 iki 71. Daug kas tam pritartų. O mafijozui - mažiau pirkinių. Tada ir projekto siūlomi veik neriboti referendumai, atlikę savo užduotį, būtų niekiniai. Net jei referendumais apgauti balsuotojai pagaliau atsikvošėtų, koks nors Karapačkinas seimėnams pasakytų: "Nekreipkite dėmesio į balsuotojus ir jų referendumus. Žiūrėkite, iš ko duoną valgote."
Jei būčiau mafijozas
Jeigu būčiau mafijozas, tikrai finansuočiau tokio "projekto" įgyvendinimą Lietuvoje. Neabejoju, jog tai darytų ir Karapačkinas.
Todėl gera žinoti, kas yra tie 85 sukirpusieji tą projektą, kokios jų "specialybės", mokslo sritys ir kokios srities "praktika" jie užsiima ar yra užsiėmę?
Pagal V. Jasiulaičio projekto apsakymą neatrodo, kad projektuotojai būtų "iš kelmo spirti". Matyti, kad jie žino "dantų užkalbėjimo" amatą. Vieno ar kelių pinigingų asmenų užmojis nusipirkti Lietuvą nusiperkant jos valdžią yra dailiai įvyniotas į masių nepasitenkinimą tuo, kitu ar trečiu dalyku, kaip partijų "rietenos", skurdas, valdžia, Seimas, biurokratija ir valdininkais apskritai.
Su kai kuriais siūlymais galima lengvai sutikti. Pavyzdžiui - neleisti "ministrais dirbti Seimo nariams". Toks interesų susikirtimas yra blogiau nei tik nesąmonė. Jau senokai, prieš vienus prezidento rinkimus, ir pats esu rašęs, kad rinkėjai yra darbdavys, o vyriausybės žmonės ir valdininkai yra tik tautos samdiniai, o ne kokie nors ponai. Inteligentų pabarimas už nuošalumą irgi pagirtinas.
Nepamiršta ir pažadėti
Jei būčiau mafijozas, irgi veik nekalbėčiau apie tautą, ypač apie lietuvių, o vis apie "bendruomenę", "gyventojus", "pilietinę bendruomenę". Na, ir nepamirščiau pamasinti balsuotojų į savo spąstus šauniais pažadais. Tokius pažadus pristato straipsnio apie projektą autorius: "Tokio projekto tikslas: padėti sukurti mūsų šalyje situaciją, kuri leistų realizuoti Lietuvos žmonių pagrindinį siekį gyventi nepriklausomoje demokratinėje valstybėje su aukštu europiniu pragyvenimo lygiu, kurioje centrinė figūra yra žmogus." Taip dailiai surikiuoti pažadai, kad "centrinei figūrai" gali net ašarą išspausti. Ypač dėmesį patraukia, žinoma, "aukštas europinis pragyvenimo lygis". O kaip tai įvykdyti? Ogi sutaršant Lietuvos Respublikos Konstituciją, panaikinant "per griežtus konstitucinius suvaržymus" valdžiai (tam konstitucijos ir rašomos) ir politines partijas (ko nerasi nė vienoje "demokratinėje valstybėje" visame pasaulyje). Gal todėl tylima apie laisvę.
Nieko sau "projektas". Gal tam ir reikėjo net 85 "specialistų"?
2002 m.
---
Šviesios atminties Vilius Bražėnas (1913-2010) - įžymus visuomenės veikėjas ir politikos apžvalgininkas. 1988–1991 m. buvo VLIK valdybos vicepirmininkas informacijos reikalams. Rezoliucijų komiteto Baltijos valstybėms vaduoti pirmininko specialusis asistentas. Lietuviškoje ir amerikietiškoje spaudoje rašė informacines apžvalgas apie tarptautinę užkulisinę politiką. 2003 m. apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi; 2004 m. Lietuvos atsargos karininkų sąjungos medaliu „Už nuopelnus Lietuvai”.
Tekstas skelbiamas iš 100-ųjų V. Bražėno gimimo metinių proga pasirodžiusios knygos „Kova dar nebaigta...“ (sud. prof. Ona Voverienė).
8 komentarai
O gal redakcija galėtų padėti skaitytojui susigaudyti, kada šis tekstas buvo parašytas ir paskelbtas, taip pat atskleisti, kokį paslaptingą projektą autorius kritikuoja - t.y., paskelbti ir minimą V.Jasiulevičiaus 2002 m. tekstą iš "Lietuvos aido", o gal ir ten minimą projektą su visais 85 parašais?
Dabar kažkokia migla paskleista... Gandai apie gandus?
"Tautininkų žinios" paskelbė 2002 rugpjūtį, artinosi gerb. autoriaus devyniasdešimtmetis...
Bražėnas dar per mažai kritiškas šiems Jasiulevičiaus ir Co. planams. Nors prisidengiama antipartine-pilietine retorika, tačiau siūlomi "tiesioginiai", t.y. vienmandačiai rinkimai. Pastarieji visada palankūs tik stambioms partijoms ir didina valdžios koncentraciją vienos grupuotės rankose. Šie planai niekur nedingo, jie reguliariai tam tikrų "visuomenininkų" propaguojami ir dabar. Taigi Bražėno pastebėjimai anaiptol nepaseno.
Bražėnas dar per mažai kritiškas šiems Jasiulevičiaus ir Co. planams. Nors prisidengiama antipartine-pilietine retorika, tačiau siūlomi "tiesioginiai", t.y. vienmandačiai rinkimai. Pastarieji visada palankūs tik stambioms partijoms ir didina valdžios koncentraciją vienos grupuotės rankose. Šie planai niekur nedingo, jie reguliariai tam tikrų "visuomenininkų" propaguojami ir dabar. Taigi Bražėno pastebėjimai anaiptol nepaseno.
Labai įdomu būtų sulaukti komentaro tęsinio - kaip tiesioginiai rinkimai vienmandatėse apylinkėse stiprina stambiųjų partijų valdžią? Ir kaip balsavimas už partinius sąrašus mažina didžiųjų partijų dominavimą? Dar kviesčiau pasvarstyti, kam atsiskaito sąrašiniai kandidatai ar Seimo nariai? Kaip jie atstovauja rinkėjus? Kaip apskritai galima pasitikėti didžiosiomis partijomis ir jų išreitinguotais kandidatais, jei po rinkimų programinės nuostatos užmirštamos? Kiek yra pasitikinčių partijomis? Iš tiesų tik "tiesioginiuose" rinkimuose turime galimybę rinktis.
Universitetų bei kolegijų politologijos kurse kalbama apie rinkimuose veikiantį Duvergerio dėsnį - vienmandatė sistema neproporcingai palanki stambioms partijoms ir skriaudžia "mažiukus". Duvergerio dėsnis veikia dvejopai. Pirma - pergalei vienmandatėje apygardoje reikia įveikti daug kartų didesnį barjerą nei proporcinėje, todėl "mažiukams" tai retai pavyksta (britų liberalai nuo to nuolat nukenčia). Antras poveikis yra psichologinis - rinkėjai greitai perpranta šią matematiką, todėl vienmandatėse labiau renkasi ne savo geriausią atstovą, o tik iš tų, kurie turi realių šansų peržengti tą aukštą barjerą.
Lietuvos mišriojoje sistemoje Duvergerio dėsnis irgi neišvengiamai veikia. Štai 2012 m. Seimo rinkimuose TS ir socdemų partijas kartu sudėjus rėmė vos 33,45% rinkėjų, tačiau jie gavo 51,06% mandatų. Palyginkime su smulkia "Drąsos kelio" partija - rėmė 8%, o mandatų gavo mažiau kaip 5%.
Kaip Lietuvoje vyksta valdžios koncentracija, kaip svarbiausi politikos žaidėjai sugeba vidutinišką rinkėjų paramą pasididinti iki didelio Seimo mandatų skaičiaus, iliustruoja 2012 m. Seimo rinkimai Kaune. TS-LKD sąrašą rėmė vos 21,83% balsavusių, o TS-LKD kandidatus - 24,65%. Tai nesutrukdė visiems 8 TS kandidatams būti išrinktiems. Analogiškų pavyzdžių galima būtų pateikti ir apie stulbinamus socdemų laimikius periferijoje, gerokai viršijančius jų simpatikų paramą.
Labiausiai gaila milžiniško kiekio neatstovaujamų rinkėjų. Lietuvoje nusistovėjo gana stabili 71-72% riba - tiek rinkėjų rėmė ne tuos kandidatus, kurie pateko į Seimą. Ar įiems rinkėjams labai svarbu, kas galiausiai laimės, kai jau einant į rinkimus iš anksto aišku, kad tik labai mažai daliai vienmandačių rinkėjų pasiseks ir jie bus atstovaujami? Žmonės įpratinami būti neatstovaujami, o tik dalyvauti "rinkimų mėsos" teise. Kai toks kiekis rinkėjų yra neatstovaujamas, kalbos apie kažkokį vienmandačių deputatų atsiskaitymą rinkėjams yra juokingos.
Universitetų bei kolegijų politologijos kurse kalbama apie rinkimuose veikiantį Duvergerio dėsnį - vienmandatė sistema neproporcingai palanki stambioms partijoms ir skriaudžia "mažiukus". Duvergerio dėsnis veikia dvejopai. Pirma - pergalei vienmandatėje apygardoje reikia įveikti daug kartų didesnį barjerą nei proporcinėje, todėl "mažiukams" tai retai pavyksta (britų liberalai nuo to nuolat nukenčia). Antras poveikis yra psichologinis - rinkėjai greitai perpranta šią matematiką, todėl vienmandatėse labiau renkasi ne savo geriausią atstovą, o tik iš tų, kurie turi realių šansų peržengti tą aukštą barjerą.
Lietuvos mišriojoje sistemoje Duvergerio dėsnis irgi neišvengiamai veikia. Štai 2012 m. Seimo rinkimuose TS ir socdemų partijas kartu sudėjus rėmė vos 33,45% rinkėjų, tačiau jie gavo 51,06% mandatų. Palyginkime su smulkia "Drąsos kelio" partija - rėmė 8%, o mandatų gavo mažiau kaip 5%.
Kaip Lietuvoje vyksta valdžios koncentracija, kaip svarbiausi politikos žaidėjai sugeba vidutinišką rinkėjų paramą pasididinti iki didelio Seimo mandatų skaičiaus, iliustruoja 2012 m. Seimo rinkimai Kaune. TS-LKD sąrašą rėmė vos 21,83% balsavusių, o TS-LKD kandidatus - 24,65%. Tai nesutrukdė visiems 8 TS kandidatams būti išrinktiems. Analogiškų pavyzdžių galima būtų pateikti ir apie stulbinamus socdemų laimikius periferijoje, gerokai viršijančius jų simpatikų paramą.
Labiausiai gaila milžiniško kiekio neatstovaujamų rinkėjų. Lietuvoje nusistovėjo gana stabili 71-72% riba - tiek rinkėjų rėmė ne tuos kandidatus, kurie pateko į Seimą. Ar įiems rinkėjams labai svarbu, kas galiausiai laimės, kai jau einant į rinkimus iš anksto aišku, kad tik labai mažai daliai vienmandačių rinkėjų pasiseks ir jie bus atstovaujami? Žmonės įpratinami būti neatstovaujami, o tik dalyvauti "rinkimų mėsos" teise. Kai toks kiekis rinkėjų yra neatstovaujamas, kalbos apie kažkokį vienmandačių deputatų atsiskaitymą rinkėjams yra juokingos.
Pernai vienmandačiuose rinkimuose buvo sugadinta 20.000 biuletenių daugiau nei tą pačią vykusiuose daugiamandačiuose. Ir 2008m. buvo tas pats, ir per 2-ą turą gadinamų biuletenių procentas toks pats (5,5%), viršijantis daugiamandatę apygardą. Iš kur tas sąmoningas ar instinktyvus nepasitikėjimas vienmandačiais rinkimais? Žvilgtelkime atidžiau.
Visi puikiai žinome, jog prieš rinkimus partijos iškelia dvejus sąrašus. Viename kandidatai sunumeruoti pagal populiarumą partijoje arba lojalumą jos vadovybei, kitame – pagal vienmandačių apygardų numerius (lojalesni priskiriami partijai palankesnėms apygardoms). Žinome ir tai, kad pirmasis sąrašas mums pateikiamas mylimos partijos kandidatų reitingavimui. Dar žinome, kad viso antrojo sąrašo mes konkrečioje apygardoje nebematome – sąrašas sutrumpinamas iki partijos “vieno kandidato” be galimybės reitinguoti. Antrame ture įvyksta dar vienas mums puikiai žinomas “mąstymą palengvinantis sutrumpinimas” – paliekami jau tik 2 partijų “vieno kandidato sąrašai”, o visų kitų partijų išbraukiami. “Sutrumpinimas” tuo nesibaigia – po tokių rinkimų turime vienpartinį visų apygardos rinkėjų atstovavimą.
Tad klausimas retorinis – kuri iš šių 2 rinkimų sistemų labiau leidžia mums “rinktis asmenybes”? Ar kartais nėra taip, kad biuletenius gadinančių rinkėjų kiekis sufleruoja mums atsakymą (žiūrėti į pradžią)?
Rašyti komentarą