Liudvika Pociūnienė. Kova tik prasideda

Kartais tenka išgirsti, kad, esą, nereikėjo stoti į tą Europos Sąjungą, tokią iškrypusią ir subiurokratėjusią, kad ji žlunga, kad yra išlepusi ir korumpuota. Kiek rečiau, bet lygiagrečiai išgirsite ir pamurmėjimų, kad labiau reikėtų su Rusija draugauti. Arba kad tarp Maskvos ir Briuselio – jokio skirtumo.

Tokiu būdu dažniausiai išliejamas apmaudas ir nusivylimas, pernelyg nesusimąstant, kad pro šiuos rypavimus prasišviečia tos pačios užmačios, kuriomis Rusijos politika pasižymi jau ne pirmą šimtmetį (pakanka prisiminti sumanų lietuvių ir lenkų pjudymą, kuriam, deja, ir vieni, ir kiti ne kartą pasidavė). Ypač ši politika paūmėja, kai atsiranda vilčių, kad vidurio Europa susitelks bendrų interesų vardan. Ir nematyti jokių ženklų, kad Rusija tų užmačių artimiausiu laiku atsisakytų. Taigi šiuose pabambėjimuose sąmoningai ar nesąmoningai atkartojamos didžiosios Rytų kaimynės propagandos fabriko pametėtos melodijos. Tačiau dabar – ne apie jas.

Pasitelkus faktus ir sveiką protą įžvelgti esminį skirtumą tarp Maskvos ir Briuselio vis dėlto ne taip jau sunku. Tačiau kaip tik prieštaravimų arba lemtingų sprendimų akivaizdoje ir paaiškėja, kaip menkai pažįstame tą Europą, nors jau beveik dešimt metų esame ES nariai; ir tuo pat metu nuoširdžiai piktinamės, kai koks nors katalonas vis dar neranda Lietuvos Europos žemėlapyje...

Bene didžiausia mūsų klaida – tapatinti ES su globalizmu ir vadinamąja naująja pasaulio tvarka. Tiesa, bandymų paversti ir ES globalizacijos įrankiu esama, ir didelė dalis kairiojo sparno politikų nesibodi radikalaus globalizmo teorijomis ir eksperimentais, tačiau toje pačioje ES esama ir pakankamai solidžios opozicijos.

ES šiandien yra tas laukas, kuriame susirėmė globalizmas (totalaus žmonijos pajungimo naujai pasaulio tvarkai siekis) iš vienos pusės ir žmogaus orumo bei kultūrinio savitumo gynimas, arba patriotizmas – iš kitos.

Europos pasidalijimas į globalistus ir patriotus tampa vis ryškesnis, ir dar visiškai neaišku, kieno bus viršus. Ir mes šioje kovoje galime pasirinkti savo vaidmenį. Tam nederėtų kartoti tokių aplaidžių veiksmų, kaip ES Konstitucijos priėmimas neskaičius. Britai ir danai tam pasipriešino ir neketina nusileisti. Vengrai aiškiai pasisako už nacionalinius ir religinius prioritetus – ir ES funkcionieriai, truputį papurkštavę, buvo priversti susitaikyti su tuo, kad vengrai nori likti vengrais.

Taip, Europos parlamento dauguma šiandien smarkiai kairuoja ir būtent tai kairiajai daugumai globalistų pažiūros artimos jau vien dėl atsainaus požiūrio į visokias ten tradicijas ir vertybes. Ar ta dauguma išsilaikys – priklausys nuo jos gebėjimo susidoroti su ekonomikos iššūkiais. Mat šiuo atveju prireiks konkrečių veiksmų, kurie, skirtingai nei viešųjų ryšių įgūdžiai, nėra stiprioji politinės kairės pusė. Daug kas priklausys ir nuo to, ar Europos dešinė leisis įtraukiama į populistinius žaidimus, ar vis dėlto taps pajėgi apginti vertybiškai orientuotą politiką.

Koks galimas mūsų vaidmuo šiose grumtynėse? Pirmiausia, nesitikėkime, kad pavyks išvengti lemtingo pasirinkimo ir likti pasyviais stebėtojais. Ne tik valstybėms, bet ir kiekvienam piliečiui teks pasirinkti, kieno jis pusėje – globalistų ar patriotų. ES vis dėlto labai skiriasi nuo SSSR – pasirinkimo ir atsakomybės čia niekas neatšaukė. Kitas dalykas, kad, jeigu nepakankamai aiškiai artikuliuojame savo interesus ar painiojamės juos gindami, galime tapti išnaudojamais pastumdėliais.

Keletas svarbių pasirinkimų – jau artimiausioje darbotvarkėje. Dabar tik trumpai juos įvardysiu – nes kiekvieną reikėtų plačiau panagrinėti atskirai.

Pirmiausia teks aiškiau apibrėžti, ar žemę ir vandenį bei kitus gamtos turtus laikome labiau privačia, ar labiau nacionaline nuosavybe. Pasirašiusiųjų dėl draudimo privatizuoti vandens išteklius Lietuvoje jau, regis, pakanka. Kas kita – žemės ir miškų klausimas. Čia jau susidursime su tos pačios skubotai priimtos ES Konstitucijos normomis. O prieš akis galime turėti ir priešingą Šveicarijos pavyzdį, kuri, tiesa, nėra ES narė, tačiau puikiai naudojasi globalizacijos procesais, tuo pat metu patikimai gindama nacionalinius interesus, – šioje šalyje, pavyzdžiui, ypač vertingose kurortinėse vietovėse, galioja apribojimas leisti įsigyti nekilnojamą turtą tik nacionalinės kilmės kapitalui. Mūsų gi savigynos sistema tokia skylėta, kad verčia abejoti paprasčiausiu tradiciniu lietuvišku ūkiškumu.

Globalizacija verčia daugelio šalių vyriausybes susitelkti į žinių ekonomikos perspektyvą. Net Kinija, ilgą laiką besipelniusi iš pigios (ar dirbtinai nupigintos) darbo jėgos, sėkmingai įveikinėja inerciją, ir šiuo metu daro tikrai epochinį posūkį link žinių ekonomikos. O mes? Ko verti vien pramonininkų konfederacijos vadovo pasvarstymai apie pigios darbo jėgos įvežimą. Viena vertus – lengva ranka leidžiame išvažiuoti kvalifikuotiems specialistams, o kita vertus – ant kiekvieno kampo šaukiame, kad jų trūksta. Ar pagaliau mokėsime Lietuvoje IT specialistams tiek, kiek jų darbas vertas, ar ir toliau ruošime juos tiems, kurie patys galėtų susimokėti už tų specialistų paruošimą?

Dar vienas pasirinkimas – nacionalinė kultūra ar globalistiniai pakaitalai. Jokiu būdu nemanau, kad nacionalinė kultūra suvestina į etnografiją, cepelinus ir taisyklingos kalbos reikalavimus. Manau, kad nacionalinė kultūra yra mūsų santykio su pagrindinėmis žmogiškomis vertybėmis savitumas – ir būtent šia prasme nacionalinė kultūra prisideda prie pasaulio kultūros lobyno. Mūsų požiūris į gamtos turtus, gyvybę, greta gyvenančius žmones, pagarba skirtingiems vaidmenims, kuriuos visuomenėje turi skirtingų amžiaus grupių atstovai – visa tai yra ir bendrosios žmonijos kultūros dalis ir kartu mūsų savitas indėlis į ją. Atmetus tai, lieka holivudiniai stereotipai su labai menku arba visiškai iškreiptu bendražmogiškuoju turiniu.

Dar vienas pasirinkimas, kurio kol kas taip pat plačiau neaptarsiu – tai religinis pasirinkimas. Globalistinė ideologija siūlo neva universalų pakaitalą, kuris iš pažiūros atrodo labai praktiškas – nes guodžia ir tuo pat metu niekam neįpareigoja. Tradicinės religijos turi tam tikrų bendrų bruožų – atmeta iškrypimus, smerkia asocialias egoistines laikysenas, vienaip ar kitaip įpareigoja bendrajam gėriui – ir tie įpareigojimai daugeliu atvejų kertasi su globalistine beatodairiška ekonomine plėtra bei verslo motyvacija.

Klausimų sąrašą galima būtų tęsti, bet pakanka ir čia išvardytų, nuo kurių sprendimo priklauso, kokią Lietuvą ir Europą paliksim ateities kartoms. Visais šiais klausimais teks apsispręsti – todėl jie negali būti nustumti į visuomenės akiračio pakraščius. Kova tarp globalistų ir patriotų tik prasideda.

Šaltinis: www.alfa.lt