George Weigel. Vertybių karai Europoje (II)

Georgui Weigeliui atvykstant į Lietuvą , dar kartą skelbiame aktualumo nepraradusį jo tekstą „Vertybių karai Europoje.“  XX a. viduryje Vaka...

Georgui Weigeliui atvykstant į Lietuvą, dar kartą skelbiame aktualumo nepraradusį jo tekstą „Vertybių karai Europoje.“ 

XX a. viduryje Vakaruose plačiai paplito pranašystės apie tai, kaip greitai ir neišvengiamai pasaulyje mažės gamtos išteklių atsargos, ir tai, kokia katastrofa laukia nuo neatsinaujinančių išteklių itin priklausomo Vakarų pasaulio. Buvo intensyviai mėginama prognozuoti, kas nutiks, kai pasaulyje baigsis nafta, dujos, anglis, auksas ir kiti gamtos turtai.

Akivaizdu, kad kraupiausios pranašystės neišsipildė. Nors gamtos ištekliai vis dar sparčiai senka, tačiau XXI a. pradžioje kur kas skaudesnės tampa kitos netektys. Europa sparčiai netenka didžiausio ir svarbiausio turto – gyventojų.

Demografinė situacija visoje ES yra nepavydėtina. Beveik visose šalyse fiksuojamai neigiami gimstamumo rodikliai. Maža to, Europos visuomenė dar ir sparčiai sensta. Paradoksalu, tačiau visa tai rodo, kad sveikesnė, socialiniu ir ekonominiu požiūriu aprūpinta ir saugesnė nei bet kada anksčiau visuomenė kažkodėl nėra suinteresuota savo išlikimu ir ateitimi pačia pirmine šios sąvokos prasme.

Panašu, jog demografiniai klausimai visuomenei, valdžiai ir politikams svarbūs tik todėl, kad visų pirma jie yra suvokiami kaip politinė bei ekonominė Europos šalių ir visos ES problema. Tačiau toks požiūris tik rodo, kad demografinės problemos vis dar nėra gerai suvokiamos, o jų pasekmės vertinamos labai vienpusiškai.

Kad ir kaip būtų, istorija nemėgsta tuštumos, todėl Europoje tvyrantis demografinis vakuumas natūraliai užsipildo. Intensyvi imigracija yra tas procesas, kuris užtikrina senojo žemyno funkcionavimą ir raidą. Kai savi žmonių ištekliai senka, tenka pasikliauti kitų žemynų žmonėmis. Globalizacija tai dar labiau skatina ir verčia manyti, kad tokie procesai, ko gero, labai natūralūs. Kita vertus, neišvengiamai kyla klausimas – kokios yra imigracijos proceso pasekmės visoms Vakarų Europos visuomenėms.

Nepaisant to, kad imigracijos procesas šiuolaikinėje Europoje akivaizdus kaip niekad, labiausiai į akis krenta ir daugiausia diskusijų kelia imigrantų bendruomenės iš arabų pasaulio. Didieji Europos priemiesčiai pamažu virsta savanoriškais arabų getais, kuriuose galioja savos taisyklės ir savi įstatymai bei praktikos, labai besiskiriančios nuo vakariečiams būdingo gyvenimo būdo.

Savaime gal ir nieko blogo, tačiau problema atsiranda suvokus, kad dėl europiečiams būdingos tolerancijos tai jau nebėra tik paprastas uždarų arabų imigrantų bendruomenių gyvenimas. Tai - gyvas pavyzdys, kad Europos gerovės valstybės, ne tik toleruodamos, bet ir visokeriopai remdamos jai svetimas vertybes praktikuojančių žmonių veiksmus, stumia į pavojų savas vertybes bei jas išpažįstančius gyventojus.

Suteikti viską, ko trokštama, leisti viską, ko užsigeidžiama, ir labiau už viską siekti neįžeisti imigrantų asmeninių bei religinių įsitikinimų – turbūt taip skamba pagrindinis šiuolaikinių gerovės valstybių šūkis. Beribė tolerancija postmoderniąja prasme bei spartūs ir jau tapę savitiksliais imigrantų integracijos procesai vienas vertybes paverčia pranašesnėmis už kitas. Juk tolerancija apima ne tik būtinybę toleruoti, bet ir laisvę būti toleruojamam. Vakarietiškos vertybės Europoje turi teisę egzistuoti, todėl visai nesuprantama, kodėl reikėtų jų išsižadėti.

Dėl imigracijos iššūkio Vakarų visuomenėse bei įsitvirtinančio postmodernizmu grįsto mąstymo būdo, tolerancija pamažu imama suvokti ne kaip natūraliai egzistuojantis ir bendruomenių gyvenimą apibrėžiantis principas, bet kaip prievarta įtvirtinama privalomybė. Dėl tolerancijos ir multikultūralizmo Europa sutinka išsižadėti savo krikščioniško paveldo ir vertybių, o tai ją vis giliau stumia į nihilizmo ir abejingumo liūną. Abejingumo visų pirma ne kitiems, bet sau patiems.

Postmodernybėje, kur pamažu visos vertybės ir įsitikinimai tampa nesvarbūs ir abejotini, gyventi įmanoma. Tačiau blogiausia tai, kad sekuliarioje, abejingumu persmelktoje aplinkoje norom nenorom imama abejoti pačiais savimi ir savo bendruomene bei jos vertybiniais įsitikinimais. O tada po truputį imama išsižadėti ir nekęsti savęs...

Tokia Vakarų visuomenės būklė nėra normali, o juo labiau natūrali. Du vertybiniai karai nėra neišvengiami, ir jie gali baigtis. Tik suvokimas, kad tolerancija nėra beribė, ir ji pačia savo esme nereikalauja nusigręžti nuo Europos krikščioniškų šaknų, išpažįstamų vertybių ir įsitikinimų, suteikia galimybę Europos žmonėms vėl patikėti nekintančiomis vertybėmis, o visai Europai pamažu išsivaduoti iš orveliško košmaro.

George Weigel „Europe‘s Two Culture Wars“, vertė Lina Valantiejūtė

Šaltinis: www.bernardinai.lt

Susiję

Įžvalgos 2826873329067655221
item