Popiežius Benediktas XVI. Susirinkimas ir incidentas Antiochijoje

Brangūs broliai ir seserys!

Pagarba, Pauliaus visada puoselėta Dvylikos atžvilgiu, nesumenksta ir tuomet, kai jis nuoširdžiai gina Evangelijos tiesą, kuri yra ne kas kita, kaip Jėzus Kristus, Viešpats. Šiandien panagrinėkime du epizodus, liudijančius pagarbą ir kartu laisvę, su kuria apaštalas kreipiasi į Kefą ir kitus apaštalus – vadinamąjį Jeruzalės Susirinkimą, ir Laiške galatams perteiktą incidentą Sirijos Antiochijoje (plg. 2, 1–10; 2, 11–14). 

Kiekvienas Bažnyčios Susirinkimas ir Sinodas yra „Dvasios įvykis“ ir atsakas į Dievo tautos primygtinius prašymus: tai tiesiogiai patyrė tie, kuriems teko dovana dalyvauti Vatikano II Susirinkime. Štai kodėl Lukas, informuodamas apie Jeruzalėje įvykusį pirmąjį Bažnyčios Susirinkimą, taip pradeda laišką, apaštalų šia proga išsiuntinėtą krikščioniškosioms diasporos bendruomenėms: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga…“ (Apd 15, 28). Visoje Bažnyčioje veikianti Dvasia, kad įgyvendintų savo planus, už rankos veda naujais keliais pasukusius apaštalus: ji yra pagrindinis Bažnyčios statydintojas. 

Kita vertus, Jeruzalės Susirinkimas rutuliojosi pradžios bendruomenėje tvyrant nemenkai įtampai. Reikėjo surasti atsakymą į klausimą, ar iš pagonių, išpažinusių Viešpatį Jėzų Kristų, reikalautina apipjaustymo, ar vis dėlto leistina atleisti juos nuo Mozės Įstatymo, t. y. laikymosi nuostatų, būtinų norint būti teisiais bei Įstatymui ištikimais žmonėmis. Pirmiausia tai reiškė išlaisvinimą iš nuostatų, susijusių su ritualiniu apsivalymu, švariais ir nešvariais valgiais bei šabu. Apie Jeruzalės Susirinkimą Gal 2, 1–10 taip pat kalba šventasis Paulius: prabėgus keturiolikai metų nuo susitikimo su Prisikėlusiuoju pakeliui į Damaską – dabar atsiduriame penktojo dešimtmečio po Kristaus antrojoje pusėje, – Paulius kartu su Barnabu išvyksta iš Sirijos Antiochijos pasiėmęs ir savo ištikimą bendradarbį Titą, kuris, nepaisant jo graikiškos kilmės, neturėjo leisti savęs apipjaustyti, idant būtų priimtas į Bažnyčią. Šia proga Paulius Dvylikai, jo vadinamiems „įžymesniaisiais asmenimis“, paaiškina savąją laisvės nuo Įstatymo Evangeliją (plg. Gal 2, 6). Susitikimo su prisikėlusiu Kristumi šviesoje jis suprato, kad pagonims, priimantiems Jėzaus Kristaus Evangeliją, apipjaustymas, nuostatai dėl valgių bei šabo kaip teisumo ženklai nebebūtini: mūsų teisumas yra Kristus, ir „teisu“ visa, kas į jį panašu. Norint būti teisiam, kitų ženklų nebereikia. Laiške galatams Paulius keliais žodžiais perteikia Susirinkimo eigą: jis karštai primena, kad laisvės nuo Įstatymo Evangelijai pritarė Jokūbas, Kefas ir Jonas, „šulai“, padavę jam ir Barnabui dešinę bažnytinės bendrystės Kristuje ženklan (plg. Gal 2, 9). Kaip matėme, Jeruzalės Susirinkimą Lukas laiko Šventosios Dvasios veikimu, o Pauliui jis reiškia visų ten dalyvavusiųjų laisvės nuo įpareigojimo būti apipjaustytam bei laikytis Įstatymo ryžtingą pripažinimą, – laisvės, kuria „Kristus mus išvadavo“, kad nesiduotume vėl įkinkomi į vergystės jungą (plg. Gal 5, 1). Abu būdus, kuriais Jeruzalės Susirinkimą nusako Paulius ir Lukas, sieja išlaisvinantis Šventosios Dvasios veikimas, nes, kaip Antrajame laiške korintiečiams pasakys Paulius, „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (3, 17).

Vis dėlto krikščioniškoji laisvė, kaip labai aiškiai aikštėn iškyla šventojo Pauliaus laiškuose, netapatintina su palaidumu ar savivale daryti tai, ką nori. Ji tikrove virsta darantis panašiam į Kristų ir todėl autentiškai tarnaujant broliams, pirmiausia labiausiai stokojantiems. Dėl šios priežasties Paulius savo pasakojimą apie Susirinkimą užbaigia primindamas paraginimą: „Tik turėjome prisiminti jų vargšus, – o aš ir stengiausi tai daryti“ (Gal 2, 10). Kiekvienas Susirinkimas iš Bažnyčios atsiranda ir į Bažnyčią grįžta: šiuo atveju jis grįžta rodydamas dėmesį vargšams, kurie, anot įvairių Pauliaus užuominų jo laiškuose, pirmiausiai yra Jeruzalės Bažnyčios vargšai. Rūpinimasis vargšais, ypač paliudytas Antrajame laiške korintiečiams (plg. 8, 9) ir baigiamajame Laiško romiečiams skyriuje (Rom 15), Pauliaus akimis, įrodąs jo ištikimybę Susirinkimo metu subrendusiems nutarimams.

Galbūt nebeįstengiame iki galo suvokti reikšmės, kurią Paulius ir jo bendruomenės teikė pagalbai Jeruzalės vargšams. Religinės veiklos panoramoje tai buvo visiškai nauja iniciatyva: ji buvo ne privaloma, bet laisva bei 

spontaniška. Prie to prisidėjo visos Pauliaus Vakaruose įsteigtos Bažnyčios. Tokia pagalba reiškėsi jo bendruomenių skola motiniškajai Palestinos Bažnyčiai, iš kurios jos buvo gavusios neapsakomą Evangelijos dovaną. Pauliui šis bendro dalijimosi gestas atrodė toks svarbus, kad jis retai kada tai vadina tiesiog „pagalba“. Jam šitai veikiau „tarnavimas“, „palaima“, „meilė“, „malonė“, negana to, tarnavimas Dievui, t. y. liturgija (plg. 2 Kor 9). Ypač stebinantis pasakymas, kuriuo pinigų rinkimui priskiriama kulto vertė: tai, viena vertus, liturginis gestas, arba kiekvienos bendruomenės atliekamas tarnavimas Dievui, ir, kita vertus, meilės veiksmas tautos gerovės labui. Meilė artimui ir dieviškoji liturgija neperskiriamos; meilė vargšams yra liturgija. Šie abu horizontai būdingi kiekvienai Bažnyčioje švenčiamai bei įgyvendinamai liturgijai, iš prigimties priešingai kulto ir gyvenimo, tikėjimo ir darbų, maldos ir meilės broliams perskyrimui. Tad Jeruzalės Susirinkimas sušaukiamas atsakyti į klausimą dėl įtikėjusių pagonių ir jame apsisprendžiama laisvės nuo apipjaustymo bei Įstatymo įpareigojimų naudai. O užbaigiamas jis bažnytiniu bei pastoraciniu reikalavimu pagrindiniu dalyku laikyti tikėjimą į Jėzų Kristų ir meilę Jeruzalės ir visos Bažnyčios vargšams.

Antras epizodas yra Pauliaus vidinę laisvę įrodantis garsusis incidentas Sirijos Antiochijoje: kaip laikytis iš judaizmo ir pagonybės kilusių tikinčiųjų stalo bendrystės atžvilgiu? Čia išnyra kitas Mozės Įstatymo laikymosi 

epicentras – švarių ir nešvarių valgių perskyra, skyrusi žydus nuo pagonių. Iš pradžių Petras valgė su vienais ir su kitais. Atvykus keliems krikščionims, susijusiems su Jokūbu, „Viešpaties broliu“ (Gal 1, 19), Petras ėmė vengti kontaktų su pagonimis, idant šie nepasipiktintų tais, kurie ir toliau laikėsi švarumo nuostatų valgių atžvilgiu. Tam pritarė ir Barnabas. Toks sprendimas smarkiai suskaldė iš apipjaustymo ir iš pagonybės kilusius krikščionis. Šis elgesys, kėlęs grėsmę Bažnyčios vienybei bei laisvei, privertė Paulių karštai sureaguoti ir apkaltinti Petrą bei kitus veidmainyste: „Jei tu, būdamas žydas, gyveni pagoniškai, o ne žydiškai, tai kodėl verti pagonis laikytis žydų papročių?“ (Gal 2, 14). Pauliui ir Petrui su Barnabu rūpėjo skirtingi dalykai: pastarieji, atsiskirdami nuo pagonių, siekė pagloboti iš judaizmo kilusius tikinčiuosius bei nesukelti jų pasipiktinimo. Tuo tarpu, Pauliaus akimis, toks atsiskyrimas kėlė pavojų neteisingai suprasti visuotinį išganymą Kristuje, siūlomą ir pagonims, ir žydams. Jei nuteisinama vien tikėjimu į Kristų, vien panašumu į jį be jokių Įstatymo darbų, kokia prasmė bendrai valgant paisyti valgių švarumo? Labai galimas dalykas, kad Petro ir Pauliaus perspektyvos skyrėsi: pirmasis nenorėjo prarasti Evangeliją priėmusių žydų, antrasis nenorėjo sumenkinti išganymą nešančios Kristaus mirties vertės visiems tikintiesiems.

Keista, tačiau kai Paulius po kelerių metų (šeštojo dešimtmečio po Kristaus viduryje) rašys Romos krikščionims, jis turės prieš akis panašią situaciją ir stipriųjų prašys nevalgyti nešvarių valgių, kad nebūtų atstumti ar papiktinti silpnieji: „Verčiau nevalgyti mėsos, negerti vyno ar vengti visko, kas gali pastūmėti brolį į nuodėmę“ (Rom 14, 21). Tad incidentas Antiochijoje buvo pamoka ir Petrui, ir Pauliui. Tik nuoširdus dialogas, atviras Evangelijos tiesai, galėjo parodyti Bažnyčiai kelią: „Iš tiesų Dievo karalystė nėra valgis ar gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17). Šią pamoką turime išmokti ir mes: kupini įvairių Petrui ir Pauliui patikėtų charizmų, patikėkime save Dvasios vadovavimui, šitaip stengdamiesi gyventi laisvėje, kuriai gaires teikia tikėjimas į Kristų ir kuri konkrečia tikrove tampa tarnaujant broliams. Esmingai svarbu vis labiau darytis panašiam į Kristų. Tada pasiekiama tikra laisvė, giliausia Įstatymo šerdis – meilė Dievui ir artimui. Prašykime Viešpatį, kad mus pamokytų dalytis jo jausmais, kad iš jo išmoktume tikrosios laisvės ir meilės, aprėpiančios kiekvieną žmogų, Evangelijos.

Šaltinis: „Bažnyčios žinios“ 2008 m. Nr. 19 (309), p. 8–9.