Liudvika Pociūnienė. Naivumas ar gudravimas? Atsiliepimas į straipsnį „Santuoka ar partnerystė“

Tiesą sakant, jau nusibodo rašyti ir kalbėti apie vaivorykštines problemas, tačiau paskaičiusi Kęstučio Skrupskelio straipsnį „Santuoka ar p...

Tiesą sakant, jau nusibodo rašyti ir kalbėti apie vaivorykštines problemas, tačiau paskaičiusi Kęstučio Skrupskelio straipsnį „Santuoka ar partnerystė“ Kultūros barų birželio numeryje, niekaip negalėjau suprasti, ar autorius yra toks naivus, ar gudrauja. Ar norėjo pasirodyti labai profesionalus, pasirinkdamas dalinę problemą, ar tiesiog siekė išvengti esminio klausimo, į kurį neatsakius, visi kiti postringavimai netenka prasmės. O tas klausimas toks: ar homoseksualumą laikome norma, ar nukrypimu? Kiekvienas, kuris drįsta to klausti, iškart užrūstina įtakingus viešosios nuomonės formuotojus ir sulaukia kaltinimų dėl netolerancijos. Tad jeigu autorius nutyli savo atsakymą dėl būtent šios priežasties, kyla abejonių, kokia gi tikroji to straipsnio intencija (pritempimus Skrupskelio tekste aptarsiu truputį vėliau).

Taigi pirmiausia pamėginkime išsiaiškinti, ar netradicinė lytinė orientacija yra norma, ar nukrypimas. Tiems, kurie neabejoja, kad norma, toliau skaityti nerekomenduočiau – tik be reikalo susinervinsite. O faktas lieka faktu: išbraukti homoseksualumą iš ligų sąrašo privertė grynai politinis spaudimas, bet jokių neginčijamų mokslo argumentų nesama. Vadinasi, abu požiūriai – tai viso labo dvi priešingos nuomonės. Beje, medicininiai argumentai antrąją nuomonę pagrindžia gerokai labiau negu pirmąją, tačiau visi, kurie drįsta jos laikytis, iškart apšaukiami homofobais, o išaugusi homoseksualizmo (ideologijos, kuri gėjams ir lesbietėms siekia išskirtinių teisių) įtaka politikai ir žiniasklaidai lemia, kad stengiamasi sudaryti įspūdį, esą antroji nuomonė apskritai neegzistuoja, arba kad jos šalininkai yra apgailėtini tamsuoliai. 

Dar daugiau – Vakarų šalių teisinė sistema jau turi instrumentų, leidžiančių už tokią nuomonę bausti. Pavyzdžiui, 2004 m. EP pilietinių laisvių komiteto socialistų ir liberalų dauguma pasistengė, kad Europos teisingumo, pilietinių teisių ir saugumo komisaras Rocco Butiglione netektų posto, nes drįso pritarti „netoleruotinam“ požiūriui. Po šio precedento kiekvienas Europos politikas suvokia, kad viešas pasisakymas, nesutampantis su atkakliai propaguojamu homoseksualizmu (nepainioti su homoseksualumu – psichine ir fizine asmens būsena), beveik garantuotai reikš jo karjeros pabaigą.

Prieš pereidama prie konkrečių kritinių pastabų, susijusių su Skrupskelio tekstu, norėčiau pasiremti keletu šaltinių, kurie tikriausiai nežinomi manantiems, esą homoseksualizmas – tai visiškai nepavojinga politinė ideologija, nes tiesiog siekiama homoseksualiems visuomenės nariams užtikrinti lygias galimybes, kad šie jaustųsi geriau.

O jie iš tikrųjų jaučiasi nekaip, ir tą patvirtina konkretūs liudijimai. Antai Andrew Solomonas, pats būdamas gėjus, knygoje „Pusiaudienio demonas. Depresijos anatomija“ apie homoseksualų problemas kalba, remdamasis ir savo patirtimi. Įkvėptai parašyta išsami  depresijos  studija atskleidžia, kaip ši psichinė būsena paveikia įvairias amžiaus grupes. Pavadinimas „Pusiaudienio demonas“ paimtas iš Biblijos. Tiesa, ši 91 psalmės eilutė lietuviškai išversta „rykštė, niokojanti vidudienį“, bet pagal pažodinį Vulgatos vertimą ji skambėtų maždaug taip: „Jo tiesa – dengiantis skydas. Nereikės tau bijoti nei nakties siaubo, nei strėlės, paleistos dieną, nei maro, sėlinančio tamsoje, nei vidudienio demono įsiveržimo.“ 

Solomonas paaiškina, kodėl pasirinko būtent tokį knygos pavadinimą: „Šie žodžiai ypač tiksliai atspindi tai, ką patiria depresijos kamuojamas žmogus. Toks vaizdinys iškyla tarsi siaubas, kad esi nuožmiai užpultas – būtent taip jaučiamės, apimti depresijos. Depresija turi kažką įžūlaus. Dauguma kipšų, sukeliančių kančias, siautėja nakties priedangoje, kad juos įveiktum, pakanka viską aiškiai pamatyti dienos šviesoje. O depresija užpuola būtent vidury dienos ir atpažinimo nepakanka jai nukenksminti: galime žinoti viską, kodėl taip yra ir kas kaltas, bet kankinsimės ne mažiau, negu likdami visiškoje nežinioje. Tikriausiai nėra kitos dvasinės būsenos, apie kurią būtų galima pasakyti tą patį.“

Šį paaiškinimą autorius įterpė į skyrių, kuriame aptaria depresijos suvokimo istoriją nuo Antikos iki šių dienų. O mūsų aptariamam klausimui ypač aktualus skyrius, pavadintas „Demografija“, kuriame kalbama ir apie homoseksualių asmenų depresijos ypatybes, pateikiama nemažai lyginamųjų skaičių: „Statistika rodo, kad tikimybė homoseksualiems asmenims susirgti depresija yra išskirtinai didelė. Vienas naujausių tyrimų buvo skirtas stebėti tiems dvyniams, iš kurių vienas homoseksualus, o kitas – natūralus. Paaiškėjo, kad nusižudyti yra bandę 4 proc. natūralų, o tarp gėjų tokių esama net 15 proc. Kito tyrimo, kuriame dalyvavo atsitiktinai parinkti 4000 vyrų nuo 17 iki 39 metų amžiaus, duomenimis, heteroseksualų, bandžiusių nusižudyti, buvo 3,5 proc., o homoseksualų – 20 proc. Dar vienas tyrimas, kuriame dalyvavo 10 000 atsitiktinai parinktų vyrų ir moterų, parodė, kad asmenys, pastaraisiais metais turėję lytinių santykių su tos pačios lyties atstovais, kur kas labiau linkę į depresiją ir dažniau persekiojami įvairių fobijų. Naujojoje Zelandijoje 21 metus buvo stebimi 1200 asmenų – šis tyrimas parodė, kad gėjai, lesbietės ir biseksualai labiau pažeidžiami sunkių depresijos formų, nerimo būsenų, elgesio sutrikimų, įvairių priklausomybių, suicidinių nuotaikų, todėl nusižudyti jie bando daug dažniau. Olandijoje atliktas tyrimas, apėmęs 6000 asmenų, parodė, kad vyrų ir moterų, kamuojamų sunkios depresijos, tarp homoseksualų yra gerokai daugiau negu tarp heteroseksualų. Minesotoje stebėta 40 000 jaunuolių ir nustatyta, kad tarp gėjų yra septyniskart daugiau pasidavusiųjų suicidinėms nuotaikoms negu tarp visų kitų. Dar vienas tyrimas, apėmęs 35 000 studentų, irgi patvirtino, kad homoseksualūs vyrai bando nusižudyti septynis kartus dažniau negu heteroseksualai. Pasirinktinis 1500 studentų tyrimas parodė, kad tarp tų, kurie bandė nusižudyti daugiau negu keturis kartus, abiejų lyčių homoseksualų esama septyniskart daugiau už heteroseksualus. San Diege atliktas tyrimas atskleidė: 10 proc. savižudžių vyrų yra gėjai. Tad jeigu jūs – gėjus, tikimybė pulti į depresiją labai didelė. 

Šią statistiką mėginama aiškinti įvairiai. Vieni paaiškinimai gana arti tiesos, kiti – ne taip arti. Kai kurie mokslininkai įžvelgia genetinį ryšį tarp homoseksualumo ir depresijos (man asmeniškai toks požiūris kelia nerimą ir atrodo nepagrįstas). Kiti daro prielaidą, esą žmonės, suvokę, kad dėl lytinės savo orientacijos negalės turėti vaikų, apie mirtį pradeda galvoti anksčiau negu dauguma natūralų. Cirkuliuoja ir daugiau teorijų, aiškinančių, kodėl homoseksualų depresijos lygis toks aukštas, tačiau atrodo, kad akivaizdžiausias paaiškinimas – homofobija. Gėjus neretai atstumia net jų pačių šeima. Jie dažnai susiduria ir su socialinės adaptacijos sunkumais, todėl dauguma meta mokyklą. Lytiniu keliu perduodamomis ligomis jie suserga dažniau, o tikimybė, kad turės nuolatinį gyvenimo partnerį, – gerokai mažesnė. Jie turi nedaug galimybių susirasti, kas jais ištikimai rūpintųsi senatvėje. Grėsmė užsikrėsti ŽIV jiems ir šiaip yra didesnė, tačiau puolę į depresiją jie apskritai nebesirūpina sekso saugumu, nebekreipia dėmesio į riziką pasigauti virusą, nes jaučiasi vis labiau prislėgti. Svarbiausia, kad jie linkę gyventi slapstydamiesi, todėl patiria didžiulę atskirtį. 2001 m. pradžioje vykau į Utrechtą susitikti su Teo Sandfortu, kuris bene pirmasis pradėjo tyrinėti gėjų depresijos ypatumus. Kaip ir tikėjausi, jis patvirtino, kad depresija dažniau ištinka uždarus negu lengvai bendraujančius žmones, o vienišius – dažniau negu tuos, kurie palaiko  nuolatinius santykius. Galėčiau patvirtinti, kad polinkis bendrauti ir gyvenimas poroje sušvelnina nepakeliamą vienišumą, persekiojantį homoseksualus. Sandfortas sakė, kad kasdieniniame gyvenime gėjai susiduria su daugybe sunkumų, kurių net patys kartais nesuvokia. Pavyzdžiui, jie, net jeigu ir neslapukauja, turi daug mažiau galimybių apie asmeninį gyvenimą pasikalbėti su kolegomis darbe. „Ir taip yra Olandijoje, – pabrėžia Sandfortas, – kur pakantumas homoseksualumui, ko gero, didesnis negu bet kur kitur pasaulyje. Nors homoseksualumas čia be išlygų pripažįstamas, vis dėlto daugumą sudaro heteroseksualai, o tokiame pasaulyje gėjams nėra lengva. Žinoma, dabar daugelis homoseksualų gyvena gerai – puikiai susidoroja su visais sunkumais, kylančiais dėl netradicinės lytinės orientacijos, be to, yra sukaupę psichologinę jėgą, gerokai pranokstančią tą galią, kuri būdinga to paties socialinio sluoksnio natūralams. Tačiau psichinės sveikatos kontrastai tarp gėjų vis tiek didesni, negu bet kurioje kitoje bendruomenėje, – nuo didžiulės dvasinės jėgos iki visiško neįgalumo.“

Sandfortas žino, ką kalba. Jam pačiam buvo labai sunku išeiti iš pogrindžio į viešumą – tėvai jį rūsčiai smerkė. Kai buvo dvidešimties, nugrimzdo į gilią depresiją, tapo visiškai neveiklus. Septynis mėnesius praleido psichiatrijos ligoninėje. Per tą laiką tėvų požiūris į jį pasikeitė, atsiradęs naujas artumo pojūtis sustiprino psichinę sveikatą, ir tas atsparumas tveria iki šiol. „Po to, kai subyrėjau į gabalėlius ir vėl surinkau juos į krūvą, – sako jis, – aš jau šį tą išmanau apie vidinę kitų gėjų sandarą.“

Šią ištrauką galima interpretuoti įvairiai – tai irgi priklausys nuo atskaitos taško, ar netradicinę lytinę orientaciją laikysime norma, ar ne. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad gėjams sunku gyventi net ir tokioje tolerantiškoje aplinkoje, kokia šiandien yra Olandija, o tai galbūt reiškia, kad polinkis į depresiją ir suicidines nuotaikas labiau susijęs su vidinėmis priežastimis negu su homofobiška visuomenė. 

Toliau Solomonas apžvelgia Richardo Friedmano ir Jeniffer Downey veikalus, kaip tik ir bandančius apčiuopti tas vidines priežastis, kurios įvardijamos kaip internalizuota arba įsisavinta homofobija. Kitaip tariant, homoseksualius asmenis kamuoja savinieka dėl to, kad lytinė jų orientacija yra netradicinė. Tokia savinieka atsiranda dėl heteroseksualios aplinkos daromo spaudimo, homofobiškų patyčių, kurias patiria vaikas, būdamas nepanašus į bendraamžius (užuomina į lytinės identifikacijos sutrikimą, kuris, laiku pastebėtas, sėkmingai išgydomas?). Kad apsigintų nuo skriaudikų, toks vaikas pradeda su jais tapatintis, šlykštėdamasis savo nevyriškumu, dar net neprasidėjus lytinei brandai. Pasak Friedmano ir Downey, homoseksualumą gali nulemti tai, kad apleistas vaikas tampa tvirkintojų auka, tačiau abu autoriai linkę manyti, jog pasibjaurėjimui savimi arba internalizuotai homofobijai atsirasti lemiamą reikšmę turi traumos, patirtos ne ankstyvojoje vaikystėje, o vėliau – apie septintus aštuntus gyvenimo metus. Įdomu, kad religingi ar bent jau rimtai religiją vertinantys psichologai šį laikotarpį nurodo kaip metą, kai susiformuoja sąžinės užuomazgos, vaikas pradeda skirti, kas gera, kas bloga, ir jau gali suvokti, kas yra nuodėmė. Jeigu taip, tai gal toji internalizuota homofobija yra ne kas kita, o sąžinės balsas, kurį šiandien homoseksualams siūloma užmiršti, kad galėtų mėgautis netradiciniais ryšiais, išvengdami depresijos? 

Tai viso labo klausimas. Ieškant atsakymo, reikėtų atlikti išsamų ir profesionalų sociopsichologinį tyrimą. Tačiau apie tokius tyrimus, regis, nustota net svarstyti po vieno iš didžiausių psichologijos autoritetų – Abrahamo Maslow mirties 1970 m. Pasistengta užmiršti ir jo mokymą, nes homoseksualizmo adeptai atkakliai ir kryptingai šalina iš viešosios erdvės ar bent jau iš aktyvios apyvartos visas idėjas (kartais net asmenis, net mokslo tyrimų kryptis), demaskuojančias šią ideologiją. Viename iš savo veikalų Maslow teigia: „Patologiškai motyvuotų malonumų negalima prilyginti sveikai motyvuotiems malonumams. Aš manau, kad tai – pagrindinė povandeninė uola, į kurią sudužo dauguma hedonistinių vertybių ir etikos teorijų. Kai kurios vertybės yra būdingos visai (sveikai) žmonijai, tačiau yra vertybių, kurios nėra būdingos visai žmonijai, jos bendros tik kai kurių tipų žmonėms arba ypatingiems individams, tačiau vien asmeniniai poreikiai kuria vien asmenines vertybes.“

Šis mokslininkas dar turėjo drąsos sveiką motyvaciją skirti nuo patologiškos ir kalbėti apie vertybes, bendras visai žmonijai... Pastaraisiais dešimtmečiais įsivyravusi homoseksualizmo ideologija šio skirtumo nebeįžvelgia, todėl depresijos kamuojamiems gėjams geriausiu atveju siūlo vis naujus antidepresantus, o galimybių grįžti į heteroseksualią būklę nė neieškoma. Vietoj to bandoma į Visuotinę Žmogaus Teisių Deklaraciją įtraukti ir lyties pasirinkimą, t. y. žmogaus prigimties prievartavimui suteikti visuotinės prigimtinės teisės statusą.
Dar viena citata iš „Pusiaudienio demono“ – tai atviras paties autoriaus pasidalijimas savo patirtimi: 

„Dabar aš jau moku atpažinti savyje internalizuotos homofobijos elementus ir esu labiau nepriklausomas nuo jų negu anksčiau; aš turėjau ilgalaikių meilės ryšių, vienas mano romanas truko daugelį metų. Tačiau kelias nuo pažinimo iki išsilaisvinimo ilgas ir sunkus, aš įveikinėju jį kiekvieną dieną. Žinau, kad daugelį dalykų, minimų šioje knygoje, dariau tik norėdamas įveikti homofobinį jausmą, kad man trūksta vyriškumo. Aš šokinėju su parašiutu, turiu pistoletą, plaukioju atviroje jūroje – visa tai man kompensacija už laiką, iššvaistytą skudurams, už neva moterišką domėjimąsi menu, už erotinį ir emocinį potraukį vyrams. Norėčiau manyti, kad esu jau visiškai laisvas, tačiau, nepaisant visų pozityvių emocijų, susijusių su lytine mano orientacija, visiškai įveikti saviniekos neįstengiu. Dažnai laikau save biseksualu, turėjau net tris ilgalaikius romanus su moterimis ir patyriau didžiulį pasitenkinimą, tiek emocinį, tiek fizinį. Tačiau, jei būtų ne taip, kaip yra, jei mano potraukis moterims būtų didesnis negu potraukis vyrams, aš tikrai neeksperimentuočiau su netradicine lytine priklausomybe. Manau, seksualinis ryšys su moterimis man pirmiausia buvo reikalingas kaip vyriškumo įrodymas. Ir šios pastangos, nors suteikė pakilaus džiaugsmo, kartais buvo tiesiog gniuždančios. Netgi su vyrais aš stengiausi vaidinti pagrindinį vaidmenį, nors tas vaidmuo manęs visiškai netraukė. Tiesiog norėjau įtvirtinti savo vyriškumą ir homoseksualiame kontekste – juk net emancipuota gėjų bendruomenė į pasyvius vyrus žiūri iš aukšto. O ką, jeigu nebūčiau iššvaistęs tiek jėgų ir laiko vien tam, kad pabėgčiau nuo savo „nevyriškumo“? Gal būčiau išvengęs ir depresijos priepuolių? Gal būčiau vientisas, o ne fragmentiškas? Manau, būčiau buvęs bent jau laimingas visus tuos metus, o dabar tas laikas prarastas amžiams.“

Tačiau galima klausti, o ką, jei autorius beviltiškai bando išsilaisvinti iš to, kas žmogų daro žmogumi? Solomonas prisipažįsta niekada nebuvęs visiškai laisvas nuo saviniekos. O jei tarsime, kad internalizuota homofobija arba šlykštėjimasis potraukiu tai pačiai lyčiai yra viso labo natūrali sąžinės reakcija? Gal tada atsiras ir motyvacija, kuri yra lemiama sėkmingam grįžimui į natūralią būseną? Toks grįžimas ypač aktualus prievartavimų ir tvirkinimo aukoms, tad būtų logiška, jei profesionalai nesiliautų ieškoję tokių galimybių, kaip nesiliauja (bent jau kol kas) gydę vaikus nuo lytinės identifikacijos sutrikimų.

Kad ir kokia liberali būtų visuomenė, kad ir kokias puikias socializacijos galimybes ji suteiktų homoseksualams, vis tiek jie patiria didelių sunkumų. Todėl natūralu, kad tiems iš jų, kurie yra sukaupę jau minėtą ypatingą psichologinę jėgą, kyla pagunda perdirbti visuomenę, išsikovoti išskirtines teises ir užimti dominuojančią poziciją. Moralinio reliatyvizmo pažeista kultūra vargu ar įstengs sustabdyti tokią pavojingą metamorfozę. Apie jos grėsmę užsiminė jau Maxas Shelleris rankraštinėse pastabose, rašytose XX a. 3-iojo dešimtmečio pabaigoje, kai Vokietijoje būtent gėjų baruose būriavosi Ernsto Rohmo vaikinai, priklausę slaptai jėgos struktūrai, atvedusiai į valdžią Hitlerį (tai, kad Rohmas tapo ir pirmąja susidorojimo su gėjais Trečiajame Reiche auka, ilgam užgožė tikrąjį gėjų vaidmenį nacistiniame judėjime).

 „Visiškai akivaizdu, – rašė Maxas Schelleris, – kad pirminė religijų forma iš esmės susijusi ir su Patria potestas (tėvo valdžia), ir su Matria potestas (motinos valdžia). O politinė epocha susijusi su jaunuolių (homoseksualių) sambūriais ir kelia siaubą tėviškam kraujo autoritetui, nes paminamas pirmykštis toteminis ar netoteminis kraujo dievas ir paklūstama militaristiniam valdžios dievui. Erotinis sūnų nusivylimas čia galėjo suvaidinti svarbų vaidmenį – valdžios instinktas iš tikrųjų aiškintinas libido slopinimu.“ 

Gėjų vaidmenį nacizmo iškilime lėmė kaip tik šis stipriai išreikštas valdžios instinktas. Tą netiesiogiai patvirtina ir kairiųjų pažiūrų London independent apžvalgininkas Johannas Hary’s, beje, neslepiantis savo homoseksualumo. Straipsnyje „Keistai keista gėjų fašistų istorija“ jis svarsto, kodėl šiandieninės gėjų bendruomenės tokios imlios neofašistiniam virusui: „Mes negalime leisti, kad šie bepročiai visiškai išstumtų rimtesnę autorefleksiją iš gėjų judėjimo. Jeigu Bruce le Bruce (gėjų porno filmų gamintojas) teisus, daugelis dominuojančių šiandieninės gėjų kultūros elementų – kūno kultas, jėgos garbinimas, autoritetų fetišizavimas ir žiaurumas – sukuria pelkę, itin palankią fašistiniam virusui tarpti.“ 

Nejučiomis kyla klausimas, ar gėjų skinhedų triukšmingai demonstruojamas priešiškumas „taikiesiems“ gėjams nėra tos pačios dūmų uždangos dalis, fasadas, už kurio slapčiomis įnirtingai rašomas pasaulio užvaldymo scenarijus, paremtas idėjomis, kurias, regis, truputį per anksti nurašėme į istorijos šiukšlyną kartu su fašizmu ir komunizmu? Nebesiplėsiu, aptardama netradicinės orientacijos asmenų vaidmenį sovietų represinėse struktūrose, apsiribosiu tik viena įžvalga, kurios autoriaus, gaila, nepamenu: tam tikro tipo gėjai, savo negalią susikurti tvirtus šeimos ryšius kompensuojantys valdžios instinktu, tiesiog idealiai tinka slaptosioms tarnyboms.

Šiandien svarbiau suvokti, kas vis dėlto vyksta už tos dūmų uždangos. Yra tokia organizacija visiškai pilku pavadinimu Council of Foreighn Relations (Tarptautinių santykių taryba), kuriai priklauso tūkstančiai įtakingų politikų ir bankininkų. Tai tyliai triūsiantis globalizmo smegenų centras, kuris disponuoja milijardiniais resursais. Tos tarybos leidžiamas žurnalas tokiu pat pilku pavadinimu Foreighn Relations jau visiškai atvirai prasitaria, kad kuriama nauja pasaulio tvarka. Taigi idėja užvaldyti pasaulį vis dar neišbraukta iš didžiosios politikos darbotvarkės. 

Įdiegti pasaulyje tą naują tvarką trukdys nebent savarankiškai mąstantys žmonės, turintys brandžią ir tvirtą vertybinę orientaciją. O paskutinis vertybių prieglobstis totalinės globalizmo (nepainioti su globalizacija, daugiau ar mažiau savaiminiu procesu) atakos sąlygomis yra nacionalinis tapatumas ir tradicinė šeima. 

Į Skrupskelio publikaciją „Santuoka ar partnerystė“ verta atkreipti dėmesį jau vien todėl, kad ji atspindi daugelio inteligentų, paveiktų moralinio reliatyvizmo, nenuoseklumą ir baimę pasirodyti nepakankamai tolerantiškiems. Straipsnis įvilktas į griežtos logikos formą, bet logika, kaip minėjau, šlubuoja nuo pat pradžių, nes nenurodomas atskaitos taškas. Mat, jei homoseksualumą laikysime norma, tai, žinoma, bus galima svarstyti ir santuokos, ir partnerystės alternatyvas. Bet ką daryti su tais, kuriems moralinis reliatyvizmas nepriimtinas, o homoseksualumas neatrodo norma? Jei siekiame darnos, bendrus sprendimus reikėtų priimti, atsižvelgiant į visus motyvus, ir vadovautis tais, kurie nestumia visuomenės į susipriešinimą. Jei nuspręstume, kad negalima ignoruoti religinių įsitikinimų (o santuoka – pirmiausia religinis institutas, civilinei jos registracijai teikiama, regis, vis mažiau reikšmės), tada klausimas „santuoka ar partnerystė“ apskritai nekeltinas. Antraip vienai nuomonei suteikiamas išskirtinis statusas, o tai jau ideologinė propaganda, asmeninę homoseksualumo problemą paverčianti, vaizdžiai tariant, lipnia infekcija.

Dar keletas detalių. Štai Skrupskelis rašo: „Jei šeima užtikrina svarbų gėrį, kodėl jo patirti neleidžiama žmonėms, kurie pagal biologinę savo prigimtį gali to siekti tik su tos pačios lyties partneriu?“ Siekti niekas nedraudžia, bet kodėl taip atkakliai bandoma vadintis šeima? Toliau dar gražiau: „Gal ir yra atsitikę, kad kas nors tapo homoseksualu, ieškodamas naujovių, įvairovės, bet šiame kontekste aptariant atitinkamus įstatymus, tai – nereikšmingi atvejai.“ Deja, kaip tik šie atvejai ir yra reikšmingi, nes homoseksualizmo diktuojami įstatymai gali „eksperimentų“ keliu pastūmėti daugybę nesubrendusių žmonių. O tai jau visai kas kita negu kokio nors iškrypėlio, kuris tykoja savo aukų viešajame tualete, veiksmai, – tai įstatymais įteisintas masinis tvirkinimas. 

„Priimant įstatymus, pakanka atsižvelgti į ekonominę ir socialinę santuokos naudą...“ Bet kam tada vartoti žodį santuoka?

„Valstybė turi padėti tiems, kuriems visuomenės nuotaikos trukdo visavertiškai gyventi.“ Na, valstybė tikrai turi padėti visiems savo nariams, bet visavertiškai gyventi homoseksualams trukdo ne tik ir ne tiek visuomenės nuotaikos. Lietuvoje pakantumas netradicinei lytinei orientacijai apskritai buvo savaime suprantamas dalykas tol, kol prasidėjo įžūli homoseksualizmo propaganda, sukėlusi gynybines reakcijas. Patiems gėjams visavertiškai gyventi labiausiai trukdo tai, kad jie skatinami mėgautis patologinės prigimties malonumais, o galimybė grįžti į natūralią būseną nė nesvarstoma. 

Ypač keistai skamba tvirtinimas, atseit „pati visuomenė jaustųsi geriau, jei įteisintų gėjų santuokas, o atitinkami įstatymai ugdytų toleranciją“. Po šiais žodžiais gali slėptis pati agresyviausia homoseksualizmo forma, siekianti už priešingos nuomonės reiškimą bausti pagal įstatymą (kai kuriose Europos šalyse šis procesas jau tiek pažengęs, kad net žmonės, kurie nebuvo linkę įžvelgti čia kokių nors problemų, jau irgi griebiasi už galvos). Norėčiau tikėti, kad Skrupskelis šį sakinį parašė be tokios „baudžiamosios“ intencijos. Bet sakinys parašytas...

Labai primityviai autorius interpretuoja ir sąvoką „homofobas“: „Be abejo, tarp jų esama ligonių, tačiau netrūksta ir geros valios žmonių, kuriems blogiausiu atveju galima prikišti tik tam tikrą patirties stoką: bendrauti su homoseksualais jie varžosi, nes nėra prie to įpratę.“

Na, o užuomina apie gydymą elektrošoku išduoda, kad ne visai sąžiningai siekiama sukompromituoti bet kokias homoseksualumo gydymo metodų paieškas. Kažin ar autorius nežino, kad su elektrošoku drąsiai eksperimentuota tik pirmaisiais pokario dešimtmečiais – juo bandyta gydyti depresiją, malšinti isterijos priepuolius. Vargu ar kas nors šitaip gydė patį homoseksualumą, greičiau jo padarinius. Vėliau šio metodo bent jau civilizuotos valstybės atsisakė kaip nehumaniško. Antai Jacques’as Lacanas, vienas didžiausių praėjusio amžiaus psichoanalizės autoritetų, tokiems eksperimentatoriams iš nagų plėšte išplėšė gilios depresijos apimtą Dorą Maar, buvusią Pablo Picasso meilužę, ir atstatė normalią jos psichikos būklę, nesukeldamas nereikalingų kančių. 

Buitiniai Skrupskelio argumentai apie homoseksualaus partnerio teises ligos ar mirties atveju skamba itin naiviai – su tokiomis problemomis gali susidurti kiekvienas žmogus, jei, pavyzdžiui, laiku nepasirūpins sudaryti testamento, arba jo artimieji. Tačiau svarstymai apie homoseksualų teisę įsivaikinti atspindi ypač grėsmingas tendencijas, kurias stengiamasi pateikti jau kaip normalų reiškinį: „Nors esama neaiškumų ir nesutarimų, vyrauja nuomonė, kad homoseksualumas nėra reikšmingas veiksnys, vertinant norinčius tapti įtėviais, nes įvaikių interesai vien dėl to nenukenčia.“ Kad ši nuomonė tampa vyraujanti, tikra tiesa. Tačiau derėtų atkreipti dėmesį, kodėl taip yra. O pasidomėję sociologiniais tyrimais, kiek nepilnamečių, kurie augo gėjų šeimose, yra bandę nusižudyti, įsitikinsime, kad suicidinės tendencijos leidžia šią paauglių kategoriją priskirti ypatingos rizikos grupei.

Nesupratau ir autoriaus argumento, esą neverta kurti naujos partnerystės institucijos, teisinė santuoka – tinkamiausias būdas skatinti ir remti nuolatinius homoseksualų ryšius. Siūlote keisti LR Konstituciją? Tam reikėtų referendumo. Kartais skundžiamės, esą mūsiškė referendumo kartelė iškelta pernelyg aukštai, bet šiuo atveju galime lengviau atsidusti – labiausiai tikėtina, kad Konstitucijos eilutė „Santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters susitarimu“ liks nepakeista. 

O pats absurdiškiausias straipsnio akcentas – tai kaltinimai Bažnyčiai, esą homoseksualams ji užkrauna didesnę naštą negu vienuoliams ir kunigams, bet paramos ir pagalbos vargšams netradicionalams nesuteikia jokios. Pirmiausia autorius turbūt praleido nemažai laiko, studijuodamas kanonų teisę, tačiau nepasivargino pasidomėti, ką apie homoseksualumo padiktuotą veiksmą – sodomiją – sako Šventasis Raštas. Necituosiu tų Šventraščio vietų ištisai, pateiksiu tik nuorodas: Senajame Testamente Pr 19, 4–12; Kun 18, 22 ir Naujajame Testamente tautų apaštalo Pauliaus laiškuose: 1 Kor 6, 9–10, 1 Tim 1, 8–10; Rom 1, 26–27 ir Rom 1–32. Tad ar gali Bažnyčia vieną dieną pasakyti, kad išbraukia iš Šventojo Rašto tas vietas, kuriose tos pačios lyties asmenų seksualinis santykiavimas nedviprasmiškai vadinamas sunkia nuodėme? 

Rinkdamas medžiagą savo publikacijai, Skrupskelis negalėjo nepastebėti ir naujausios krikščionių bendruomenių iniciatyvos Europos šalyse – steigti homoseksualiems asmenims pagalbos grupes, kuriose šie būtų skatinami bent kiek atsitraukti nuo seksualinių savo problemų ir susitelkti į gyvenimo džiaugsmą, kurį teikia tarnystė artimui arba galimybė atskleisti asmeninius gabumus ir gebėjimus. Atrodo, Katalikų bažnyčia yra vienintelė bent kiek įtakinga institucija, siūlanti gėjams dvasiniuose šaltiniuose ieškoti tvirtybės, o gal net vilties grįžti prie natūralaus seksualumo, užuot pataikavus nesveikam savo polinkiui. Tokia viltis ypač svarbi tiems, kurie nėra homoseksualūs iš prigimties, tačiau ji labai neparanki homoseksualizmo ideologams, svajojantiems sugriauti senąjį pasaulį, o ant griuvėsių suręsti naująjį...

Bet svarbiausia – jokių kokybiškų įstatymų neįmanoma sukurti, neatsižvelgiant į pagrindines žmogiškąsias vertybes. Tai puikiai iliustruoja liūdnai pagarsėjusi Stambulo konvencija, dėl kurios dabar išsukinėjamos rankos ir mūsų politikams. Tai tipiškas globalistinis gudravimas, kai pseudomokslinę socialinės lyties sąvoką bandoma įteisinti, prisidengiant smurto prevencija.

Skrupskelio straipsnis savaip primena tokias pastangas – jis tarsi netyčia praleidžia atramines idėjas ir neva logiškai dėlioja pasjansą, kuo puikiausiai atitinkantį globalizmo ir homoseksualizmo poreikius. Bet visuomenės labui šiandien labiau praverstų aiškus vertybinis kiekvieno rašančiojo apsisprendimas ir įsipareigojimas.

Šaltinis: Kultūros barai

Susiję

Liudvika Pociūnienė 8359745430283164151
item