Algirdas Degutis. Atskirtis, įtrauktis ir ksenofilijos baigtis (III)

Antrąją teksto dalį galite rasti čia *** Vykdant „antidiskriminacinę“ politiką siekiama, viena vertus, ištrinti tas ribas bei atski...

Antrąją teksto dalį galite rasti čia

***

Vykdant „antidiskriminacinę“ politiką siekiama, viena vertus, ištrinti tas ribas bei atskirtis, kurios spontaniškai klostosi privačiuose individų santykiuose — kitaip sakant, vykdoma prievartinė integracija. Kita vertus, vyraujant „multikultūralizmo“ kultui, postmodernistinei visų kultūrų lygiavertiškumo idėjai, daugelyje Vakarų šalių vykdoma prievartinė segregacija stabdant natūralius asimiliacijos procesus — įvairiomis subsidijomis ir privilegijomis palaikant įvairių mažumų etninį, kultūrinį ar religinį uždarumą ir svetimumą (indėnai ir ispanikai Šiaurės Amerikoje, musulmonai Europoje). Dėl šios politikos vis labiau klostosi padėtis, kai vien individo priklausomybė kuriai nors globojamai grupei, o ne asmeniniai nuopelnai, jam teikia ypatingų privilegijų. „Antidiskriminacinių“ pastangų dėka padėtis Vakaruose pradeda priminti padėtį buvusioje Sovietų Sąjungoje, kur individo socialinė kilmė „iš darbininkų“ reiškė atviras gyvenimo perspektyvas, o kilmė „iš buožių“ reiškė ateitį be perspektyvų. Vakarų visuomenėse, panaikinusiose viduramžių luomus, iš naujo kuriami savotiški luomai, tiesa, atvirkštine privilegijavimo tvarka: silpniausieji dabar keliami aukštyn, stipriausieji stumiami žemyn. Ragindamas ir vykdydamas prievartinę integraciją (ir segregaciją) sentimentalusis liberalizmas vis labiau stumia į nuošalę individų kaip savininkų teises ir ardo privačių santykių eigoje besiklostančią spontaninę visuomenės tvarką. Antidiskriminacinės priemonės arba „dorojimasis su nelygybės padariniais tapo eufemizmu, kuriuo dabartinis liberalizmas dangsto puolimą prieš tai, ką senieji liberalai vadino civiline visuomene“

Pastebėkime šios politikos paradoksą: kovodama su diskriminacija ji išskiria tam tikras grupes kaip diskriminuojamas ir po to pati turi griebtis sisteminės diskriminacijos — nepalankiau traktuodama kitus žmones vien dėl jų nepriklausomybės globojamoms grupėms. Pavyzdžiui, „pozityvioji“ juodaodžių diskriminacija Amerikoje (affirmative action) yra ne kas kita kaip atvirkščias rasizmas — rasizmas baltaodžių atžvilgiu. Pastebėkime ir tai, kad jokia privati diskriminacija negali turėti tų sisteminių padarinių, kuriuos turi valstybės vykdoma antidiskriminacinė politika. Privatus asmuo, diskriminuodamas (pagrįstai ar nepagrįstai) kitą asmenį pats moka tokios savo nuostatos kaštus: antai darbdavys, dėl savo rasistinių prietarų atsisakydamas samdyti gabų juodaodį, patirs nuostolių, jeigu jį pasisamdys tokių prietarų neturintis konkurentas. Privati diskriminacija, jeigu ji pagrįsta tik prietarais, visada susilaukia privačios bausmės, tad ji negali tapti masine ir visuotine. O tais atvejais, kai ji tokia tampa, nėra pagrindo manyti, kad ji nėra pagrįsta. Dėl savo skirtingų kultūrinių, religinių ar kitokių bruožų kai kurios grupės gali būti paprasčiausiai nesugyvenamos. Todėl jos natūraliai atsiskiria ir atsiriboja viena nuo kitos. Prievartinė jų integracija negali pašalinti jų tarpusavio antagonizmo — ji gali jį tik sustiprinti. Panašiai ir prievartinė segregacija (multikultūralizmo politika), slopindama ir trikdydama natūralų asimiliacijos procesą, faktiškai kuria visuomenėse „svetimkūnius“ ir „inkliuzus“, ardančius tą natūralų socialinį audinį, kuris klostosi privačių santykių eigoje. Bet kurios antidiskriminacinės politikos atveju veikia ta pati destruktyvi „nenumatyto skatinimo“ logika — politiškai „įtraukiant“ atskirtuosius tik palaikomi ir net sustiprinami tie jų bruožai, dėl kurių privačioje (civilinėje, buržuazinėje) visuomenėje jie buvo atskirti ir marginalizuoti.

Rawlsas kalba apie būtinąjį gėrybių perskirstymą blogesnėje padėtyje esančių žmonių naudai. Galima iškelti analogišką klausimą — o ką daryti su blogybių paskirstymu? Ar ir blogybių atveju nederėtų susirūpinti jų perskirstymu (geresnėje padėtyje esančių žmonių nenaudai)? Jeigu natūralioji gėrybių pasiskirstymo nelygybė yra moraliai atsitiktinė ir asmeniškai nepelnyta, tai ar padarytų blogybių (pavyzdžiui, nusikaltimų) ir kaltės pasiskirstymo nelygybė nėra taip pat moraliai atsitiktinė ir asmeniškai nepelnyta? Nesunku suvokti, kodėl sentimentalusis liberalas ir čia laikosi kolektyvistinės lygiavos pozicijos. Atsakomybės grandinė jam niekada nesibaigia ties individualiu asmeniu, ji jam visada subyra į fragmentus, kurie krenta ant visų. Susidurdamas su antisocialiniu elgesiu jis visada prabyla apie „socialines“, „gilumines“ jo priežastis. Nusikaltėlis negali būti kaltas vienasmeniškai. Jo nusikaltimas negali būti priskirtas vien jam — veikiau jis aiškintinas kaip „nuoskaudos“ išraiška, kaip neadekvatus atsakas į „socialinę atskirtį“; ir toji nuoskauda turi būti suprasta, o socialinė atskirtis ištaisyta. Tokiu būdu atsakomybė už nusikalstamą elgesį nuimama nuo pažeidėjo, perstumiama į jo socialinę aplinką, į platesnę visuomenę ir galiausiai suverčiama neprobleminiam visuomenės fragmentui (taip pat ir nusikaltėlių aukoms). Dar daugiau, kuo drastiškesnė „nuoskaudos“ išraiška, kuo baisesnis nusikaltimas, tuo ryškiau jis liudija „socialinę atskirtį“ ir visuomenės („sistemos“) kaltę dėl tokio elgesio. Bausmė, liberalo požiūriu, nėra problemos sprendimas, nes ji nepašalina „giluminių priežasčių“ — diskriminacijos ir socialinio neteisingumo. Keistis turi ne nusikaltėlis, o „sistema“. Sistema turi tapti labiau jautri atskirtiesiems, marginalizuotiems, susvetimėjusiems, nusivylusiems ir nusiminusiems. Tad sprendžiant problemą iš esmės, nusikaltėlis turėtų būti ne baudžiamas, bet išklausomas, siekiant suvokti gilumines jo elgesio priežastis, o po to, žinoma, priglaudžiamas.

Vėl susiduriame su ta pačia paradoksalia atskirtųjų įtraukties logika: mėginimas dorotis su nusikalstamumo problema ieškant jos „giluminių priežasčių“ tik didina pačią problemą ir skatina nusikalstamumą. Kodėl? Pažvelkime į tokias pastangas pažeidėjo akimis. „Giluminių priežasčių” paieškos ir nuolaidžiavimo politika jam tik patvirtina jo „nuoskaudų” realumą ir jam suteikia naujų paskatų tęsti savo praktiką. Susilaukęs liberalaus atsako į savo elgesį nusikaltėlis daro dvi išvadas — pirma, kad jis yra teisus, o atlaidžioji pusė neteisi (nes pati pripažįsta „sistemos“ neteisingumą) ir, antra, kad jis gali savo išlošį padidinti (susilaukti dar didesnio rūpesčio) griebdamasis dar labiau iššaukiančių ir žiauresnių veiksmų. Nusikalstamumas ir atlaidumas sukuria simbiotinį junginį, kuris palaiko ir stiprina abu jo elementus: nusikalstamas gaivalas vis labiau įžūlėja, o paternalistiškai (ar net maternalistiškai) nusiteikusi atlaidžioji pusė jaučiasi vis labiau kalta. Marksoidinė emancipacijos retorika, kuria operuoja sentimentalūs liberalai — kad dėl blogų žmonių ir blogų jų veiksmų kalta „sistema“ — juos pačius moraliai nuginkluoja prieš bet kurį galvažudį ar teroristą.

Ta pačia retorika jie naudojasi tarptautinėje arenoje: postmodernusis liberalas šiurpsta girdėdamas kalbas apie „blogio imperiją“ arba „blogio ašį“, nes tai prieštarauja jo įsitikinimui, jog blogio nėra, nėra blogio režimų, yra tik „kitokie“ režimai, kuriuos reikia suprasti, su kuriais reikia kalbėtis, kuriems reikia atsiverti. „Nereikia karo, karas nieko neišsprendžia, reikia ieškoti giluminių jų neapykantos mums priežasčių“ — štai būdingiausios frazės, kuriomis jis operuoja tarptautinėje arenoje. O tų priežasčių grandinė jam niekada nesibaigia ties probleminiu režimu — ji visada tęsiama arba šakojama kol surandamas pakaltinamas (neprobleminis) režimas, dėl kurio veikimo arba neveikimo probleminis režimas atsirado. Juo visada tampa koks nors režimas Vakaruose, dažniausiai — „Amerikos imperializmas“. Ir tai išplaukia iš pamatinės sentimentalaus liberalo nuostatos: kad probleminiai agentai yra „sistemos“ aukos, tad jie yra nepakaltinami ir atsakomybę dėl jų elgsenos turime prisiimti „mes“, „Vakarai“ — neprobleminiai ir todėl pakaltinami agentai. Loginė šios retorikos baigtis yra toji, kurią kadaise suformulavo liberaliausias JAV prezidentas Carteris: „We found the enemy, the enemy is us“. (Pastebėkime daug sakančią dviprasmybę: angliškai „mes“ („us“), politiškai „JAV“ („US“).)

Šios atlaidumo ir saviplakos nuostatos apraiška yra tai, kaip liberalioji Amerika ir kairioji Europa reagavo į smurtą Naujajame Orleane po Katrinos uragano ir į riaušes Prancūzijos miestuose: pasmerkti buvo ne smurtautojai ir riaušininkai, bet jų „atskirtis“ ir „diskriminacija“, dėl kurios kalta visuomenė, nesiimanti „įtraukties“ priemonių. „Atskirtųjų“ smurtas liberalui liudija jo paties nenuveiktus emancipacinius darbus, t.y. jo paties kaltę; atskirtajam, atitinkamai, liberalo prisiimtoji kaltė liudija jo įniršio ir smurto teisėtumą. Tad liberaliosios kaltės išpirkimas subsidijuojant įniršusias grupes tik gausina jų gretas ir didina tikimybę, kad ateityje vyks dar žiauresni jų smurto protrūkiai. Sentimentalioji saviplaka dėl agresyvių atskirtųjų padėties arba toji moralinė inversija, kai pelnyta bausmė virsta nepelnytu apdovanojimu, logiškai veda į emancipacinės intencijos (kartu ir jos subjekto) susinaikinimą. Juk kuo blogiau elgiasi atskirtasis, tuo didesnė kaltė tenka neatskirtajam, o tai reiškia, kad neatskirtasis bus kalčiausias tada, kai atskirtasis jo atžvilgiu pasielgs blogiausiai, t.y. jį nužudys.

Atskirtųjų emancipacijos temą nuosekliausiai rutulioja Jacque‘as Derrida, ypač savo vėlesniuose darbuose. Derrida įdomus tuo, kad jis išgrynina ir radikalizuoja tą giluminę moralinę intenciją, kuri įkvėpia visas kairuolių ir sentimentaliųjų liberalų politines pastangas. Dekonstrukcijos metodas jam padeda išardyti ir išlydyti tai, kas buvo socialiai sukonstruota ir sulydyta nustumiant į užribius „Kitą“. Todėl dekonstrukcija nėra tik destrukcija, o veikiau pozityvi radikalaus atsivėrimo Kitam — į užribius nustumtam — pastanga. Dekonstruktyvistas vykdo arba atstato teisingumą. „Dekonstrukcija yra teisingumas … nežinau nieko teisingesnio už tai, ką vadinu dekonstrukcija“. Teisingumas yra atsivėrimas Kitam. Tačiau kuriam kitam? Savo tėvams, vaikams, sutuoktiniui, bičiuliams, tautiečiams — tiems, kuriuos myli, gerbi, vertini? Tai būtų pernelyg paprasta: bepigu atsiverti tiems, kuriuos myli ar gerbi. Tikrasis, moraliai vertingas atsivėrimas gali būti tik radikalus ir begalinis „svetingumas“ — atsivėrimas „tam, kuris nėra nei laukiamas, nei kviečiamas. Bet kuriam, atvykstančiam kaip absoliučiai svetimam lankytojui, naujam atvykėliui, neidentifikuojamam ir nenumatomam, žodžiu, visiškai kitam“.

Derrida čia skelbia tai, ką galima pavadinti gryna ksenofilija — atsivėrimu pirmiausia tam, kuris toliausiai atstumtas, labiausiai svetimas. Jis nuosekliai ir ryžtingai formuluoja tą giluminę intenciją, kuria vadovaujasi — nenuosekliai ir neryžtingai — visos emancipacinės doktrinos. Visos jos siekia „socialinio“ arba, anot Derrida, „begalinio“ teisingumo — tokios idealios arba ribinės padėties, kai niekas neturi jokių nuoskaudų, kai visi įtraukti į vieną bendrą žmonijos šeimą. Nuo ko pradėti tokio teisingumo vykdymą? Rawlsas siūlo pradėti nuo vargingiausių, Derrida — nuo svetimiausių įtraukties. Stephenas Hicksas postmodernizmą vadina „išvirkščiuoju trasimachizmu“. Platono „Valstybėje“ sofistas Trasimachas, radikalus reliatyvistas, teigia, jog teisinga yra tai, kas naudinga stipriesiems. Pasak Hickso, laikydamiesi tos pačios reliatyvistinės pozicijos, postmodernistai paprasčiausiai apverčia šią tezę ir teigia, jog teisinga yra tai, kas naudinga silpniesiems. Šią „išvirkščiojo trasimachizmo“ idėją Derrida nuveda prie jos loginės baigties — ksenofilijos. Rawlso koncepcijoje silpnieji vis dar priklauso „saviesiems“, „mūsų visuomenei“, t.y. joje išlieka egoizmo elementas. Derrida žengia dar vieną loginį idėjos išgryninimo žingsnį, pašalindamas tą elementą. Moraliai vertingiausia įtrauktis yra „svetingumas absoliučiai svetimam“, tam, kuris yra „visiškai kitas“, tad galiausiai ir logiškai — mirtinam priešui.

Šiuo metu turime beveik idealią liberaliosios ksenofilijos padarinių tikrinimo situaciją. Islamo agresijos akivaizdoje šiuolaikinis liberalizmas susiduria su savo nemezija. Islamas yra totalitarinė religija, pasiryžusi atversti į savo tikėjimą arba sunaikinti Vakarus, o postmodernusis liberalizmas yra ideologija, raginanti išsižadėti vakarietiškosios savimanos, atsiverti kitiems ir galiausiai atsiduoti radikaliai svetimiems. Abi intencijos tobulai atitinka ir papildo viena kitą — absoliuti netolerancija susitinka su savižudišku svetingumu. Vakarų Europoje, jau pavirtusioje vertybių tuštuma arba skyle, didėjant musulmonų agresyvumui europiečiai dės vis daugiau pastangų juos integruoti ir jaus vis didesnę kaltę dėl savo nesugebėjimo tai padaryti. Neišsižadėję ksenofilinės ideologijos Vakarai žlugs net be trenksmo, gailiai ir kaltai inkšdami.

(Pabaiga)

Šaltinis: www.on.lt

Susiję

Skaitiniai 7105617498752352127
item