Vytautas Sinica. Paveldėtojų draskoma Sąjūdžio vėliava

Vasaros pradžioje vykusį Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) 25-mečio minėjimą lydėjo ne vieno politikos apžvalgininko siūlymai šiandieninę Lietuvos tikrovę aštriai kritikuojantiems Sąjūdžio kūrėjams ir pirmeiviams pagaliau pasitraukti iš viešosios erdvės ir užleisti vietą neva gyvenimu patenkintai XXI amžiaus visuomenei. Deja, didžioji dalis visuomenės mato tas pačias nuo partijų kaitos valdžioje nepriklausančias įsisenėjusias problemas, tad trauktis sąjūdiečiams nėra nei pagrindo, nei moralinės teisės.

Kita vertus, tuo pačiu metu galima stebėti iš įvairiausių politinių stovyklų ataidinčias pretenzijas tęsti Sąjūdžio vertybes ar puoselėti Sąjūdžio idealus.

Galima klausti, kiek šiandien visuomenėje dar apskritai reikšmingas Sąjūdžio vardas ir moralinis autoritetas. Atsakymą pateikia Sąjūdžio jubiliejus, kuris, nors mėgintas sumenkinti ir nutylėti, dvejopai atskleidė Sąjūdžio reikšmę: norintieji įrodyti, kad jis atgyvena, atskleidė savo nerimą ir baimę, kad kokiu nors pavidalu jis gali atgimti, mat apie tikrai mirusius ir neaktualius dalykus paprastai tylima, o ne įrodinėjama, kad jie mirę ir neaktualūs; kita vertus, apeliuojančių į Sąjūdžio vertybes ir norinčių pasigriebti jo vėliavą gausa taip pat rodo jo idėjų gyvybingumą ir svarbą. Akivaizdu, kad įvairiausio plauko pretenzijų į Sąjūdžio vardą tikrai netrūksta.

Sąjūdžio vertybės?

2013 metai Sąjūdžiui buvo ne tik jubiliejiniai, bet ir savaip reaktualizuojantys. Sąjūdžio idealai ir vertybės, pasak įvairių politikų, yra būdingi abiem TS-LKD pirmininko rinkimų finalininkams Andriui Kubiliui ir Vytautui Landsbergiui, taip pat prezidento rinkimams besiruošiančiam visuomenininkui Dariui Kuoliui. Pirmomis birželio dienomis kaip Sąjūdžio tąsą save pamėgino pateikti net LSDP, pareiškę, kad LPS programoje buvo daugelis socialdemokratiškų nuostatų. Sąjūdžio vertybes neabejotinai pretenduoja tęsti ir marginalizuotos, į parlamentą niekada nepatenkančios tautinės partijos, pernai nesėkmingai rinkimuose pasirodžiusios koaliciniame sąraše „Už Lietuvą Lietuvoje“. Sąjūdžio politinio ir moralinio kapitalo nesigviežia, ko gero, tik visos jau XX a. susikūrusios vieno klausimo ar vieno žmogaus partijos.

Tačiau tokių pretenzijų turinčioms partijoms pradžiai reikėtų žinoti, kad jokių Sąjūdžio vertybių niekada nebuvo jos iniciatyvinės grupės planuose. Vertybės – tai, ką žmogus vertina savo paties pasirinkimu. Jos reliatyvios ir nepastovios, nesuteikiančios prielaidų politinės bendruomenės vienijimuisi ir bendrojo gėrio paieškoms. Sąjūdis turėjo ne vertybes, o konkrečius principus, kuriais vadovaujantis buvo iškelti tikslai. Šie tikslai – aiškiai išskirti Sąjūdžio programoje – buvo viešumas, demokratija ir Lietuvos suverenumas. Ne mažiau aiškiai pasisakyta už tautinę valstybę, tautinę mokyklą ir patriotiškumo ugdymą. Iniciatyvinės grupės nariai šiandien nedviprasmiškai patvirtina, kad tai svarbiausi Sąjūdžio Lietuvos vizijos punktai.

Išduoti tikslai

Tačiau glemžtis Sąjūdžio vardą šiandien trukdo toli gražu ne tik nukrypimas nuo LPS idealų. Visų pirma Sąjūdžio tęsėjais negali būti tie, kurie jame nedalyvavo ir negavo jokios simbolinės moralinės jo kūrėjų vėliavos, kurią galėtų perimti ir nešti. Būtent tokioje situacijoje yra pilietines sąjūdiečių iniciatyvas ne kartą išdavęs ir sužlugdęs kosmopolitinės pilietinės visuomenės Lietuvoje kūrėjas Darius Kuolys.

Jo G. Soroso fondo lėšomis ilgus metus Lietuvoje veikianti iš Vakarų importuota ideologinė įstaiga Pilietinės visuomenės institutas, įnešęs milžinišką indėlį naikinant lietuvių tautą, ardant socialinius ryšius ir atomizuojant visuomenę (šis iš pažiūros paradoksalus procesas plačiau aprašytas tekste „Pilietinė visuomenė – žalinga valstybei, naudinga ES“). Jokiais ženklais viešai neišsižadėjęs siekio europeizuoti, taigi sunaikinti lietuvių tautą, dabar D. Kuolys bando viešuose renginiuose ir intelektualiniuose rateliuose paversti atviros visuomenės projektą neva Sąjūdžio idealu, tuo absoliučiai aukštyn kojomis perrašant Sąjūdžio istoriją. Tai, beje, daroma ir akademiniais pavidalais, mokslo darbų išvadose pareiškiant, kad Sąjūdis iš tiesų siekė individo laisvės, o ne tautos nepriklausomybės, nors tai vienareikšmiškai paneigė patys LPS kūrėjai.

Konkuruojantys įpėdiniai. TS-LKD galvosūkis

Vis dėlto situacija, kai visuomenės veikėjai nei dalyvavo Sąjūdyje, nei laikosi jo nuostatų, pati paprasčiausia. Neužtenka ir tiesiog dalyvavimo Sąjūdyje, kad būtum jo tęsėjas, nes būtina sekti jo nuostatomis, bent tose srityse, kur principai buvo aiškiai išsakyti. Būtent to pritrūksta Andriui Kubiliui, kurio, kaip Sąjūdžio aktyvisto, įvaizdis, aktyviai palaikytas Rasos Juknevičienės straipsniais TS-LKD pirmininko rinkimų kampanijos metu, tarsi turėjo mobilizuoti patriotišką rinkėją, siųsti žinutę, kad Sąjūdis – ne tik Landsbergis. Tačiau konservatorių pirmininko pozicijos – nuo aktyvios agitacijos už gilesnę ES integraciją ir suverenumo atidavimą iki „išsikovotos teisės išvažiuoti“ ir antikonstitucinių nuolaidų valstybinės kalbos klausimais – kirviu nukerta bet kokias Sąjūdžio įpėdinio vizijas.

Ne be reikalo pasakyta, kad „Sąjūdis – ne tik Vytautas Landsbergis“. Būtent pirmajam atkurtos valstybės vadovui TS-LKD ilgainiui tapo ne vienu iš, o vieninteliu Sąjūdžio tęsėju. Bendraujant su bendrapiliečiais pereita prie nuostatos, kad kas ne su Tėvynės Sąjunga, tas ne tik ne su Sąjūdžiu, bet ir apskritai ne su Lietuva. Ši nuostata pasimatė jau per pirmąją TS-LKD parlamentinės veiklos kadenciją. Tačiau Sąjūdis niekada nebuvo į partinę veiklą orientuotas judėjimas, priešingai, savo esminę stiprybę prarado tą pačią akimirką, kai laimėjo rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą ir nustojo būti neabejotinos reputacijos valdžios kontrolės mechanizmu. Partinė politika be valdžios kontrolės kūrimo pati savaime yra Sąjūdžio veikimo principų išdavystė. Tai šiandien liudija, ko gero, visi LPS iniciatyvinės grupės nariai, išskyrus nebent patį Landsbergį.

O visos šiandieninės TS-LKD politikos kryptį ir kartu pamestą Sąjūdžio vėliavą nebe geriausiai apibūdintų formulė „nepriklausoma ir klestinti Lietuva, kad ir be lietuvių“. Partijos retorikoje pilna lozungų apie nepriklausomybę (keistu būdu derinamą su tolesniu suverenumo atsisakymu) ir geresnio gyvenimo kūrimą. Bet ar apibrėžta, kas tuo geru gyvenimu džiaugsis? Niekur nebeįmanoma rasti užuominų į tautiškumą, lietuvių, kaip suverenios tautos, viršenybę Lietuvos Respublikoje ir būtinybę užtikrinti saugią lietuvių kalbos ir kultūros išlikimo ir vystymosi erdvę.

Kas siūloma vizijose?

Priešingai, partijos priimta valstybės pažangos strategija „Lietuva 2030“ tobulai nubrėžė išteritorintos ir ištautintos valstybės viziją. Ši, kitaip nei atitinkama, pavyzdžiui, Estijos valstybės ateities strategija, apsieina be tautinio tapatumo, lietuvybės, apskritai lietuvių tautos akcentavimo. Lietuvos tauta – strategijoje vartojamas jau minėto D. Kuolio Lietuvoje išpopuliarintas kosmopolitinis naujadaras, kuriuo bandoma įteigti, kad Lietuvos niekas nesukūrė ir ji niekam nepriklauso, priešingai – yra visų, kas joje gyvena ir gyvens, o tokios „tautos“ narius apibrėžia ne tautybė, o teritorinė priklausomybė ir geriausiu atveju pilietybė.

Pilietybė čia, beje, - bevertis kriterijus, nes, sekant viešai deklaruojama TS-LKD pozicija, ji turėtų būti masiškai dviguba, o kartu turėtų būti įteisinta ir dviguba ištikimybė – Lietuvai ir bet kuriai kitai, dėl geresnio gyvenimo pasirinktai valstybei X. Tai, kad „Lietuva 2030“ turinti būti globali – įtinklinta virtualiai, tačiau išsibarsčiusi realybėje – tik patvirtina, kad dvigubos pilietybės bus reikalingos, o dvigubos ištikimybės – galima būti tikriems – bus ne Lietuvos, o maitinančios šalies naudai.

Tačiau svarbiausia ne „Lietuva 2030“ turinio detalės, o tai, kad šiai lietuvių tautos laidotuves užprogramuojančiai strategijai tegu ir tylomis, tačiau savo neprotestavimu pritarė tiek krikdemų sparnas, tiek pats Vytautas Landsbergis. Tai yra abu flangai, į kuriuos permainų viltis kol kas deda „sąjūdiškesnės“ politikos išsiilgę ir su LPS partiją sieti norintys jos rėmėjai. Deja, TS-LKD iš esmės deklaruoja susirūpinimą valstybės likimu, atsietu nuo tautos likimo. Tačiau tai teritorijos administratoriaus, o ne valstybės šeimininko požiūris, nes valstybės legitimumas esamoje tarptautinėje sistemoje vis dar neįsivaizduojamas be ją steigiančios tautos. Tai, beje, tobulai suprato ir išnaudojo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Be šio suvokimo nė viena TS-LKD vidinių barikadų pusė negali pagrįstai pretenduoti į akivaizdžiai siekiamą Sąjūdžio įpėdinių vaidmenį.

Visuomeninė valdžios kontrolė

Aptariamu klausimu svarbūs ne tik iškelti idealai ir jų laikymasis, bet ir pasirinkti veikimo būdai, kuriais esamoje politinėje sistemoje veikia Sąjūdžio tęsėjais save tituluojantys asmenys ir politinės organizacijos. Dabartinė partinė sistema, būdama, kokia yra, atriboja tautą nuo valstybės valdymo ir įgalina siaurų interesų grupių sprendimus, dažnai neatitinkančius tautos nuostatų.

Kaip įprasta, priešingai, priimant sprendimus vis dažniau svarbiausias kriterijus yra viršnacionalinių institucijų ir kitų šalių, o ne valdžią renkančios tautos nuostatos (tokį požiūrį tobulai įkūnija beprecedentė politiko parodija L. Linkevičius). Pats veikimas tokioje sistemoje, nesiekiant jos keisti, yra nacionalinio suverenumo tikslo išdavystė, nupolitinanti tautą ir de facto perduodanti politinio gyvenimo vadžias į niekieno nekontroliaujamas siauro elito – ankstyvojo moderno politinės tautos atitikmens – rankas.

Būtent tokios sistemos greičiausiai nesąmoningu palaikymu galima apkaltinti ir kiekvieną protautišką partiją, nesėkmingai vis siekiančią patekti į parlamentą ir ten įgyvendinti Sąjūdžio deklaruotus tikslus, tačiau atmetančią kaip beviltišką išties savivaldžios politinės tautos kūrimo projektą. Sąjūdis buvo antisisteminis darinys ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, o vadinamosios antisisteminės politinės jėgos yra neatskiriama sistemos dalis ir esamo režimo stabilumą palaikantis veiksnys, nes žaidžia pagal esamas taisykles ir net neketina jų laužyti. Tikrasis tikslas čia yra imituojant kovą gauti nors menkutę valdžios dalį, tačiau nemėginti keisti esamų sąlygų.

Keli mandatai Seime — ne išeitis

Čia atsiskleidžia lemtingas kriterijus, kurį įsisąmoninus galima nekreipti dėmesio į visus ankstesnius. Sąjūdis siekė nepriklausomybės Lietuvai – tautinei valstybei, egzistuojančiai lietuvių tautos apsisprendimo pagrindu, tačiau suvokė, kad tai tėra priemonė sukurti sąlygas atsirasti lietuvių politinei tautai, kuri iš tiesų būtų suinteresuota ir instituciškai įgalinta save valdyti. Ši būtina sąlyga niekada taip ir nebuvo įvykdyta, daugiausia dėl išduotos tautinės mokyklos koncepcijos, tačiau ir daugelio kitų antisąjūdinės revoliucijos formų.

Tačiau neįgyvendinti siekiai yra patys svarbiausi, nes į juos iš istorijos perspektyvos turime žvelgti ne kaip į istorijos faktą, o kaip į šiandien prieš mus iškylančią politinę būtinybę. Tad penki mandatai parlamente patys savaime Lietuvoje nepakeis visiškai nieko, kad ir kokia tobulai Sąjūdžio principus atitinkanti partija juos iškovotų. Sąjūdžio vėliavą nešti pretenduojanti jėga ar asmenybės savo nefasadinę veiklą turi kreipti pirmiausia į visuomenės politinį aktyvinimą pagal Sąjūdžio principus ir tik greta to į valdžią, kaip galimą priemonę visuomenei įgalinti.

Mėnraštis "Tribūna"