Vidmantas Valiušaitis. Lietuvių frontas ir jo pirmasis suvažiavimas

Skelbiamas Lietuvių Fronto suvažiavimo protokolas yra vienas fundamentaliausių Lietuvos nepriklausomos valstybės projektų. Pasitraukusi iš bolševikų reokupuojamos Lietuvos, tačiau nei karo sumaištyse, nei pokario atskirtyse nepraradusi dvasinių ir idėjinių ryšių, jaunoji lietuvių intelektualų karta, dar iki karo brandinusi Lietuvos valstybingumo tobulinimo planus, 1948 metų sausį susirenka mažame Vokietijos miestely ir per dvi dienas išdėsto sau ir pasauliui, kokią jie mato Lietuvą po okupacijos.

Po metų, 1949 metų vasarį, pačiame ginkluoto pasipriešinimo okupantams įkarštyje, vyrai su ginklais susirenka netoli Radviliškio ir sukurią savąjį atkuriamos Lietuvos projektą – konstitucinio lygmens Deklaraciją*. Ar yra kas galėtų geriau paliudyti Pirmosios Respublikos patriotizmo galias?! 

Pirmą suvažiavimo dieną frontininkai kalbasi apie Lietuvos padėtį pasaulyje, antrą – kokia turės būti nepriklausomos valstybės sąranga. Geopolitinis ir politinis Lietuvos vaizdas piešiamas su stebėtinu konkretumu ir ryškumu. Valstybės bruožai tokie metafiziškai universalūs ir kartu praktiškai aktualūs, kad Lietuvos valstybės konstrukcija ir tautos ugdymo programa suvažiavimo dalyvių skelbiamos kaip abejonių nekeliantys orientyrai. Jeigu šis suvažiavimo protokolas būtų buvęs žinomas iki 1990-ųjų kovo 11-osios, jis būtų deramai sąlygojęs atkuriamos Lietuvos projektą.

Redakcija skelbia protokolą ištisai. Taip šiek tiek nuskriaudžiamos kitos žurnalo rubrikos. Tačiau medžiaga yra tokia vertinga ir vientisa, kad skaidyti ją dalimis neleidžia nei etika, nei estetika.

Esame dėkingi Vidmantui Valiušaičiui, kuris surado tekstą Lietuvių Fronto archyvuose ir parengė jį publikavimui, parūpindamas ir būtiniausius komentarus bei iliustracinę medžiagą, ir visa tai patikėjo Nepriklausomybės Sąsiuviniams.

Įvadinis žodis Romualdo Ozolo.

***

LIETUVIŲ FRONTAS IR JO PIRMASIS SUVAŽIAVIMAS 

Lietuvių Frontas (LF) – rezistencinė organizacija – kilo pogrindyje 1941 m. Lietuvoje, kai vokiečių okupacinė valdžia sustabdė Lietuvos Laikinosios Vyriausybės veiklą ir uždarė Lietuvių aktyvistų frontą. 1941 m. rugsėjo pabaigoje atsišaukime prieš vokiečių okupacinės valdžios paskelbtą Lietuvos vyrų registraciją į jų tarnybą pirmąsyk viešai pasirodė Lietuvių Fronto vardas. Labiausiai jis išpopuliarėjo su pogrindžio laikraščio „Į Laisvę“ pasirodymu 1943 metų sausio mėnesį. Rezistencija prieš okupantą buvo „esmiška Lietuvių Fronto žymė“**.

Genezė

„Tarp žodžių, kuriuos paliko Pirmasis pasaulinis karas, šviesiausias buvo „tautinis apsisprendimas“, pagarsintas prezidento V. Vilsono „Keturiolikoje punktų“. Tarp žodžių, kuriuos iškėlė Antrasis pasaulinis karas, tokio garso žodis buvo „rezistencija“*, – rašo Juozas Brazaitis.

Rezistencijos žodis išpopuliarėjo, kai 1940 m. birželio 18 d. kalbėdamas iš Londono per BBC radiją, jį pavartojo generolas ir būsimasis Prancūzijos prezidentas Šarlis de Golis (Charles de Gaulle) pakvietęs gyventojus į pasipriešinimą vokiečių pavergtoje Europos dalyje. Savo prasminiu turiniu rezistencija reiškia priešinimąsi, nepriėmimą svetimos valios, jos nevykdymą, ginantis ignoravimu ar nepaklusnumu.

Sovietai savo agresyvius veiksmus prieš Baltijos valstybes, be abejo, koordinavo su vokiečių ekspansija Vakarų Europoje. Neatsitiktinai sovietų ultimatumas Lietuvai sutapo su Paryžiaus kapituliacija 1940 m. birželio 14-ąją. Tad Prancūzijos prezidento kreipimasis į pavergtuosius atliepė ir lietuvių viltis bei jų laisvės lūkesčius. Tik priešas čia buvo kitas.

Jau 1940-ųjų rudenį susikūrė Lietuvių aktyvistų frontas – pirmoji rezistencinė organizacija, parengusi 1941 metų birželio sukilimą prieš bolševikus ir laikinai atkūrusi Lietuvos nepriklausomybę. Vokiečiams 1941 m. rugsėjo 22 d. Lietuvių aktyvistų frontą uždarius ir jo įgaliotinį Levą Prapuolenį išvežus į Dachau koncentracijos stovyklą, pradėjo reikštis naujos pogrindžio rezistencinės organizacijos: Lietuvių Frontas, Lietuvių nacionalistų partija, Lietuvių vienybės sąjūdis, Lietuvos laisvės armija, Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga.

Raiška 

Rezistencinių organizacijų įvairovę daugiau ar mažiau lėmė jos narių  pasaulėžiūra: į Lietuvių Frontą ir Vienybės sąjūdį (vadovavo žurnalistas Juozas Keliuotis, buvęs savaitraščio „Naujoji Romuva“ redaktorius) susitelkė daugiausia krikščioniškos pasaulėžiūros jaunimas, Lietuvių nacionalistų partiją sudarė kraštutiniai tautininkai, į Laisvės kovotojus telkėsi liberalesnis tautininkų ar jiems artimas jaunimas. Lietuvos laisvės armija buvo daugiau karinė organizacija, artimai bendradarbiavusi su Lietuvių Fronto kariniu skyriumi.

Priešindamasis okupacinės valdžios užmačioms ir reikšdamas lietuvių tautos valią, LF stebėjo ir demaskavo okupanto sumanymus, nukreiptus prieš gyvybinius lietuvių tautos interesus. Kartu buvo reiškiami ir lietuvių tautos nusistatymai reikalaujant okupantą jų paisyti. Pagrindiniai LF siekiai buvo kliudyti vokiečių valdžios kėslams „alinant lietuvių tautą biologiškai ir kultūriškai“**. Antinacinio pasipriešinimo dalyvis ir pogrindinio laikraščio „Į Laisvę“ bendradarbis Vincas Natkevičius rašo: „Biologinis alinimas buvo vykdomas, gaudant ar viliojant jaunimą į frontą, į Reichą darbams, užkraunant ūkininkams nepakeliamas duokles ir pyliavas. Kultūrinis alinimas vyko, slopinant mokslinės ir grožinės literatūros leidimą, uždarinėjant mokyklas, net universitetus (1943). Prieš visą tai LF kovojo, formuodamas tautos opiniją.“***

Tai darė LF politinis informacinis skyrius. Karinis skyrius telkė kovinius vienetus, kaupė ginklus tam atvejui, jeigu suirus frontui krašte tektų palaikyti tvarką ginklu ar priešintis invazijai. Nuo 1943 m. sausio LF leido pogrindinį laikraštį „Į Laisvę“,  politinės apžvalgos savaitinį „Lietuvių biuletenį“. Atskiri LF sambūriai leido periodinius leidinius „Vardan Tiesos“, satyrinį „Pogrindžio kuntaplis“, „Lietuvos Judas“, kuriame registravo okupantui atsidavusius, jam tarnaujančius ir prieš savo tautą veikiančius asmenis.

Pasipriešinimo vadovybė

1941 m. rugpjūčio 5 d. vokiečiams prievarta sustabdžius Lietuvos Laikinosios Vyriausybės veikimą, dalis jos narių bandė sudaryti pogrindinę Vyriausybę, tačiau to padaryti nepavyko. 1942 metais pogrindyje veikė Tautos Taryba ir Vyriausias Lietuvių Komitetas. Pirmąjį sudarė kai kurie Laikinosios Vyriausybės nariai ir politikai, daugiau ar mažiau išsiugdę krikščioniškose organizacijose. Antrajame telkėsi liberalinės, tautininkiškos ir socialdemokratinės ideologijos veikėjai. 

Susijungimo derybas – nelengvas, užsitęsusias – Tautos Tarybos vardu vedė Lietuvių Fronto žmonės. 1943 m. lapkričio 25 d. Kaune, Parodos g. 9 įvykusiame VLIK’o steigiamajame posėdyje abu organai susijungė į Vyriausiąjį Lietuvos Išlaisvinimo Komitetą (VLIK’ą). Iš devynių steigėjų du buvo LF atstovai – inžinierius Adolfas Damušis ir advokatas Juozas Katilius (vėliau – Vytautas Vaitiekūnas). Suformavus VLIK’o vadovybę, LF atstovai užėmė jo vicepirmininko ir politinės komisijos pirmininko pozicijas.

Kai 1944 metais bolševikai antrąsyk okupavo Lietuvą, LF atstovas vienintelis iš VLlK’o narių nepasitraukė ir liko dalytis okupuojamos tėvynės lemtimi. Drauge su kitomis rezistencinėmis organizacijomis LF dalyvavo dešimtmetį (1944–1954) trukusiame partizaniniame pasipriešinime. Vieni iš labiausiai žinomų šių kovų vardų – Juozas Lukša-Daumantas ir Julijonas Būtėnas – yra LF žmonės.

DP

Vakaruose atsidūrusieji LF nariai drauge su kitais karo pabėgėliais tapo DP (angl. Displaced Persons) – asmenimis be vietos. Vokietijoje buvo 7,8 mln. svetimšalių, atgabentų darbams, kalintų koncentracijos stovyklose, pabėgusių nuo bolševikinio teroro. Daugiausia buvo prancūzų (2,3 mln.), rusų (1,8 mln.), lenkų (1,4 mln.), belgų (0,56 mln.), olandų (0,4 mln.), čekų (0,35 mln.), jugoslavų (0,33 mln.). Pabaltiečių – 200 tūkst.* Kitų – mažiau. 

Didžioji jų dalis tuojau pat grįžo į savo šalis. Tačiau Vokietijoje, Austrijoje, šiek tiek Italijoje liko per milijoną DP, negalėjusių ir nesutikusių grįžti į gimtuosius kraštus. Pabaltiečiai (su retomis išimtimis) buvo tarp jų. Lietuviai (per 60 tūkst. asmenų), tarp jų ir LF nariai, čia buvo patekę įvairiais keliais: vieni pagal prievolę išvežti darbams, antri – kaip politiniai kaliniai, treti paimti į vokiečių kariuomenę, ketvirti evakuoti, penkti repatriacijos priedanga atvykę į Vokietiją 1941 m., šešti (jų daugiausia) pasitraukę į Vakarus 1944 m. liepos–spalio mėnesiais.

Pirmiausia DP globa buvo patikėta sąjungininkų kariuomenėms. Vėliau buvo sukurta UNRRA (United Nations Relief and Rehabilitation Administration). 1947 m. karo pabėgėlių globą perėmė IRO (International Refugee Organization). Lagerinis DP gyvenimas buvo skurdus, ženklinamas laikinumo, kupinas nepriteklių, nepatogumų, netgi pavojų. Aplink zujo sovietų agentai, kurie įkalbinėjo žmonės „grįžti namo“, kai kada sovietams svarbius asmenis netgi grobė. Tokia lemtis ištiko generolą Petrą Kubiliūną, kai kuriuos kitus asmenis.

Pajamų neturintiems, išlaikytinių padėtyje atsidūrusiems DP žmonėms tai buvo rimtas iššūkis. Dauguma galvojo, kaip greičiau ištrūkti iš lagerinio gyvenimo ir pasiekti saugesnius krantus – Jungtines Valstijas, Kanadą, Australiją. Bet tai nebuvo lengva. Tik 1947 m. pirmieji kraštai paskelbė kvotas įsileisti karo pabėgėlius: JAV – 15 tūkst., Belgija, Kanada, Australija – po 20 tūkst., D. Britanija – 30 tūkst. Vėliau prisidėjo dar kelios Pietų Amerikos valstybės.

ATRANKA

1948 m. birželio 25 d. JAV paskelbė DP įstatymą, kuriuo sutiko įsileisti 200 tūkst. asmenų. Pirmasis DP transportas (813 asmenų) į JAV pagal šį įstatymą atplaukė 1948 m. spalio 30 d. Tuo pačiu metu pagyvėjo emigracija ir į kitus kraštus. Pirmiausia buvo atrenkami jauni, sveiki, darbingi žmonės. Europoje, nepraėję vadinamojo „screening’o“**, liko daugiausia ligoniai, invalidai, vyresnio amžiaus ar dėl kitų priežasčių negalintys emigruoti žmonės.

Vytauto Vaitiekūno redaguotame ir DP sąlygomis 1946–1948 m. leistame žurnalinio pobūdžio leidinyje „Mažasis židinys“ 1946 m. lapkričio–gruodžio laidoje rašoma: „Palyginti su metų pradžia, stovyklų gyvenimas kelis kartus pablogėjo: patalpos, maitinimas, traktavimas. Patalpų atžvilgiu aiški tendencija grūsti į didesnius lagerius ir duoti mažiau ploto. Maitinimo atžvilgiu anglų zonoj tremtinys sulygintas su vokiečiu, amerikiečių ir prancūzų zonose prie to einama ar jau kai kuriose vietose ir prieita. Traktavimo atžvilgiu – tremtinys negali lygintis su vokiečiu, nes jis yra beteisis. Kiek vokiečiam sąjungininkai mėgina gerintis, tiek tremtinys vis labiau maltretuojamas***.

Pablogėjimas kyla iš noro nusikratyti tremtiniais. To nori visi trys tremtinių likimo sprendėjai: okupacinė valdžia, sovietai ir vokiečiai. Jų interesai sutampa. Laimingai pasisekė tremtiniam išvengti rimtos grėsmės – prievartinio grąžinimo. Tačiau nusikratyti tremtiniais kitais būdais tebėra aiškus ir neslepiamas noras. Tam pati pirmoji ir pagrindinė priemonė buvo ir dar bus – screeningas. Nors oficialiai sereeningo tikslas išjungti iš UNRROS globos kolaborantus, karo nusikaltėlius ir kitokį ne DP elementą, bet faktiškai – sumažinti tremtinių skaičių. Jo metodai vietomis buvo humaniški (daugiausia senojo pasaulio zonoje), vietomis gangsteriški (ypačiai naujojo pasaulio zonoje) ir prilygo enkavedistų žygdarbiams (NKVD ir buvo įkvėpti). Priklausė nuo asmeninės tikrintojų nuožiūros. Tačiau ir oficialioji centrinė įstaiga, organizavusi screeningą, buvo taip pagauta noro sumažinti tremtinių skaičių, kad nesilaikė logikos net savo paskelbtuose principuose. Antai, sąjungininkų yra panaikintos visos Hitlerio aneksijos ir teisinės tų aneksijų išvados, taigi ir Klaipėdos krašto atplėšimas nuo Lietuvos, o tuo tarpu Vašingtono direktyvose klaipėdiečiai laikomi vokiečiais...“*

TRAKTAVIMAS

Leidinio apžvalgininkas pastebi, kad stovyklų bendruomenės vadovybės sukomplektavimas ir įsikurdinimas „susidūrė su didelėm kliūtim“: „Neliečiant kitų priežasčių, svarbiausioji – okupacinės valdžios nepalankumas bet kuriam centralizuotam veikimui: judėjimas suvaržytas, centriniai organai neįteisinti“. Jis tvirtina, kad „sunkios tremtinių dienos“ ne tik prieš akis, bet „presija tremtiniam dar turės stiprėti“. Mat tarp pirmųjų IRO uždavinių – tremtinių grąžinimo akcija. Pasak leidinio, slaptos instrukcijos „numato tos akcijos komisijose ir sovietų atstovą“. „Mažajame židinyje“ rašoma: „Negrįžtantiems gresia maisto pabloginimas, kilnojimas į blogesnes patalpas, kultūrinių pramogų nutraukimas (net šachmatų!), spaudos suvaržymas ar net visai uždarymas. Tariamai agituoją prieš grįžimą būsią suimami, organizacijos uždarytos.“

„Mažojo židinio“ apžvalgininkas pažymi, kad tokiomis sąlygomis gyvenančius DP guodžia bent tai, kad „viešoji opinija (spauda) jau yra atkreipusi dėmesio į tremtinių likimą ir ne kartą yra demaskavusi gangsteriškus metodus, kurie daug kur taikomi tremtiniams. Kur dingo anglosaksiškasis humaniškumas? – klausia spauda, atvaizdavusi brutalų elgesį su baltais ir reikalaudama teisingumo ir žmoniškumo... Tie Balsai vis garsėja po anų, kuriais tremtiniai buvo apšaukti galvažudžiais, vagimis ir spekuliantais.“**

Štai tokiomis aplinkybėmis įvyko LF atstovų, atsidūrusių Vakarų tremtyje, pirmasis suvažiavimas. Asmenų susižinojimas, ypač judėjimas sugriautoje ir okupacinėmis zonomis padalytoje Vokietijoje irgi nebuvo lengvas. Užtruko laiko LF žmonėms susiorganizuoti ir surengti reprezentatyvų forumą.

Suvažiavimas, nutarimai, spauda

Apie šį istorinės reikšmės suvažiavimą jo dalyvis Vytautas Vaitiekūnas rašo: „Suvažiavimas įvyko 1948 sausio 24–25 Bad-Canntstatte***, Vokietijoje. Tai buvo pirmasis susirinkimas už Lietuvos sienų atsidūrusių žmonių, kuriuos Lietuvoje buvo apjungusi bendra rezistencinė veikla prieš Lietuvos okupantus. Dr. A. Maceina šiame suvažiavime dalyvauti negalėjo, tačiau per savo tarpininką suvažiavimui padarė pasiūlymus, kurie sukėlė gyvas diskusijas. Jis, būtent, suvažiavimą įtaigojo, kad tremtyje nedera atkurti ir pratęsti Lietuvių Fronto organizacijos, bet bazuotis organizacijos formų nevaržomu sąjūdžiu.“****

Nors dr. A. Maceinos siūlymas, pasak V. Vaitiekūno, ir susilaukė opozicijos, tačiau dauguma suvažiavimo dalyvių jam pritarė. Būtent tas nutarimas ir lėmė, kad Lietuvių Frontas „DP stovyklose savo organizacijos nekūrė, nors tuo metu labai gausiai atgimė senosios politinės partijos, taip pat kūrėsi naujos partijos ir rezistencinės organizacijos“*****.

Dera pridurti, kad netrukus po šio suvažiavimo, 1948 m. kovo 25 d., išėjo aštuonių puslapių rotatoriumi spausdintas laikraščio „Į Laisvę“ 1-asis (35) numeris. Vokietijoje buvo išleisti iš viso trys „Į Laisvę“ numeriai: Nr. 2 (36) – 1948 m. birželio 2 d. ir Nr. 3 (37) – 1948 m. rugsėjo 10 d. Kitas „Į Laisvę“ numeris – 1 (38) – išėjo jau po ilgokos pertraukos Amerikoje 1953 m. gruodžio 1 d.

1948 m. Lietuvių fronto suvažiavimo protokolą galima rasti čia

Šaltinis: Nepriklausomybės sąsiuviniai