Sigitas Tamkevičius. Daugiausia suaukoja turintys mažiausiai pinigų

Pastaruoju metu Bažnyčia vėl priversta teisintis dėl pinigų. Visuomenei įdomu, kodėl sumenko dvasininkų valstybės biudžetui sumokamų mokesčių suma. Kiek reikia aukoti už kunigų patarnavimus? Apie Bažnyčios ir pačių kunigų santykį su pinigais - „Respublikos“ pokalbis su Kauno arkivyskupu metropolitu Sigitu Tamkevičium.

- Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, 2008-aisiais dvasininkai sumokėjo daugiau kaip 1 mln. litų mokesčių. O jau praėjusiais metais biudžetą pasiekė beveik penkiskart sumenkusi suma. Nors Bažnyčios pajamos iš ūkinės-komercinės veiklos beveik nesumažėjo. 

- Nėra teisinga teigti, kad mes visiškai nemokame mokesčių. Taip, pavyzdžiui, aukos nėra apmokestintos. Bet jei jos būtų apmokestintos, nežinau, kiek valstybė praturtėtų. Dauguma Lietuvos parapijų yra kaimo parapijos, sekmadienį iš aukų jos surenka 30, 50, geriausiu atveju 100 litų. Iš tų pinigų reikia atlyginti zakristijonui, vargonininkui. Sunkiai įsivaizduoju, kaip galėtų išsilaikyti daugelis mažesnių parapijų, jei ir nuo aukų reikėtų mokėti pelno mokestį. Miesto parapijos, be abejo, gyvuoja žymiai geriau.

Taip pat nėra apmokestinama parapijos ar vyskupijos komercinė veikla, kai jos pelnas iki 100 tūkst. litų naudojamas labdaros ar socialiniams reikalams. Jei parapijos pelnas leidžiamas kitokiems tikslams, jis apmokestinamas kaip bet kuris kitas verslas. Samdydami įmones, pavyzdžiui, bažnyčios remontui atlikti, mokame visus mokesčius, nesvarbu net jei tai aukų pavidalu surinkti pinigai. Todėl tikrai nėra taip, kad Bažnyčia skriaudžia valstybę.

Kalbant apie Bažnyčios indėlį, vien tik „Caritas“ labai daug prisideda sprendžiant socialines problemas. Jeigu valstybei reikėtų tiems darbams ką nors samdyti, pusė to nebūtų padaroma, ką padarome mes su savo žmonėmis, kurių dauguma - savanoriai.

- Vis dėlto kaip atsirado skirtumas tarp vienais ir kitais metais sumokėtų mokesčių sumų?

- 2007-2008 metais Lietuvoje buvo kuriamas Jono Pauliaus II piligrimų kelias. Jam valstybė buvo paskyrusi keliolika milijonų iš Privatizacijos fondo. Darbus vykdžiusios įmonės mokėjo visus mokesčius, todėl tuo laikotarpiu jų ir buvo gerokai daugiau.

- Ar neiškraipoma aukos prasmė. Štai vienoje Telšių bažnyčioje kabo raštas su sumomis, kiek aukoti už kunigų patarnavimus?

- Ilgą laiką bažnyčiose nebuvo pateikiama tokia informacija. Dėl to atsirasdavo piktnaudžiavimų. Praktikuojančiam žmogui paprastai nekyla klausimų, kiek aukojama už vieną ar kitą patarnavimą - sužino vieni per kitus. O kas bažnyčioje apsilanko nedažnai, klausia klebono ir dažniausiai išgirsta: „Kiek galite“. Bet kiek tai - 100, 10, o gal 5 litai?

Prieš kelerius metus mes, vyskupai, tarėmės ir priėmėme gaires, kokia maždaug galėtų būti auka už kiekvieną patarnavimą. Tai tik tam, kad žmogus neklaidžiotų. Jeigu nurodyta auka už laidotuves - 150 litų, be abejo, jis gali mokėti ir 100, ir 200.

Bet visais įstatymais, taip pat ir šiuo gali būti piktnaudžiaujama. Tikriausiai yra tokių atvejų, kai klebonas reikalauja duoti tiek, kiek parašyta. Nors nuostatose akcentuota, kad jos yra tik rekomendacinio pobūdžio ir kunigai turi jautriai atsižvelgti į žmogaus galimybes.

- Kaip bažnyčia paskirsto iš aukų surinktus tikinčiųjų pinigus?

- Lietuvoje kunigams algos nemokamos, jie yra išlaikomi iš aukų už patarnavimus. Pavyzdžiui, Vokietijoje, Amerikoje kunigai gauna atlyginimą, o aukos jiems - kaip koks saldainiukas. O pas mus vyskupas turi pasirūpinti, kad kunigai turėtų kad ir minimalų, bet padorų pragyvenimą. Deja, mes ne visada tą įstengiame padaryti, tad kai kurie klebonai kartais ir padejuoja. Ir pagrįstai, juk dabar kaimuose žmonių yra sumažėję, kartu ir patarnavimų mažiau. Jeigu už tokį atlyginimą reikėtų dirbti mūsų valdininkams, jie, manau, kaip policininkai basi protestuotų.

- Kartais paburnojama, kad per brangu net bažnyčioje...

- Čia kita problema. Ne tiems per brangu, kas mažai turi, o tiems, kas turi daug. Šiais laikais krikštynoms išleidžiama ir tūkstantis, ir net dešimt tūkstančių. Iš jų kunigui - 50 litų, visa kita pokyliui. Tokie žmonės kelia daugiausia triukšmo. Jie gali daug išleisti ten, kur gali pasirodyti. Va, aš padariau geresnį balių nei kaimynas. O bažnyčioje išsiskirti labai sunku.

Ir sekmadieniais daugiausiai sudeda tie, kas turi mažiausiai pajamų. Kai žmogus aukoja nuolat, nors ir po kelis litus, jo indėlis bažnyčiai svarus. Kartą per metus atėjus ir paaukojus 50 litų, procentas nuo visų aukų bus labai nedidelis.

- Kai paaiškėjo, kad pasitraukęs iš vyskupo pareigų kardinolas Audrys Juozas Bačkis pretenduoja gauti vos 200-300 litų pensiją, nes ilgai gyveno užsienyje ir nemokėjo įmokų „Sodrai“, kilo pasipiktinimas.

- Tie keli šimtai valstybės mokamos paramos dvasininkams iš tikrųjų yra vargingi. Bet kunigui išėjus į pensiją, jei jis neguli lovoje, aukoja mišias, tai nebūna vienintelis pragyvenimo šaltinis. Kauno arkivyskupijoje aš kiekvienam kunigui, kuris negali iš parapijos pragyventi, parūpinu mišių stipendijų, kad per mėnesį jam išeitų maždaug 800, gal net 1000 litų.

Taigi kelis šimtus iš valstybės gaunančiam kunigui, žinant Lietuvos situaciją, skųstis nedera. Juk 800 litų uždirbantys šeimos žmonės gyvena ne ką geriau, o kartais ir skurdžiau už jį. Kunigui dejuoti, kad jis iš skurdo miršta, tikrai nereikėtų.

Su vyskupais yra tas pats - būdami emeritais, jie aukoja mišias. Pavyzdžiui, man tapus vyskupu, netrukus į emeritūrą išėjusiam kardinolui kasdien duodavau mišių stipendijų, dar pridėdavau visokioms išlaidoms kelis šimtus, arkivyskupija apmokėdavo jam už butą, šildymą, elektrą.

- Jūs pats netrukus tapsite emeritu - pradėjote rengti atsistatydinimo dokumentus popiežiui. Kaip pragyvensite?

- Vienam neženotam kiek ten reikia. (Juokiasi.) Mes per daug esame įpratę dejuoti. Dabar einu pareigas, matau, kiek išleidžiu valgiui, šildymui, elektrai. Jeigu nekeli sau kažin kokių reikalavimų, tai nėra tokios didelės sumos. Juo labiau kad vyresniame amžiuje kuo mažiau brangių produktų valgai, tuo geriau jautiesi. (Juokiasi.) Taigi nemanau, kad pragyvenimas man taps problema.

Galbūt jaunesniems dvasininkams reikėtų pagalvoti apie galimybę patiems apsidrausti „Sodroje“, kad ne tik didelėse, bet ir mažesnėse parapijose dirbantys kunigai turėtų daugiau saugumo.

Bet, antra vertus, kai mes renkamės dvasininko tarnystę, prisiimame ir tam tikrą nesaugumą, pasitikėjimą Viešpačiu. Jeigu viskas būtų labai saugu, labai užtikrinta, į šią tarnystę ateitų daug pakeleivių, kuriems rūpėtų ne pati tarnystė, o saugumas, aprūpinta senatvė. Taip pat jei Lietuvoje kunigas gautų kelių tūkstančių atlyginimą, kaip yra kai kuriose šalyse, tai būtų lazda su dviem galais.

O dabar tas, kuris renkasi kunigystę, žino, kad gali būti atvejų, kai nieko netrūks, bet kad jis gali atsidurti ir tokiose pareigose, kur pinigėlių bus gana mažai. Kai ruošiame kunigystei, mokome ruoštis gyventi kukliai, savo apsistatymu, daiktais neišsiskirti iš vidutinio lygio.

Parengė Jūratė Kiliukienė

Šaltinis: www.respublika.lt