Paulius Kruopis. Tikėjimas kaip šventė ir realybė

Prieš kelias savaites praėjusios Lietuvos jaunimo dienos 2013 (LJD) Kaune sukėlė minčių apie tai, kokiu tikslu katalikiškas jaunimas susirinko į šį „sąskrydį“, ką organizatoriai siekė atskleisti bei parodyti jaunajai Lietuvos kartai ir  kokiu keliu žengia Lietuvos Katalikų Bažnyčia.

 „Jus aš draugais vadinu“

Šių metų Lietuvos jaunimo dienų tema – evangelijos pagal Joną eilutės žodžiai: „Jus aš draugais vadinu“ (Jn 15, 1-17) skambėjo visur - maldose, iš kalbančiųjų tribūnose, dalyvių lūpose bei himne, kuris buvo dainuojamas per visą savaitgalį. Pilna citata iš Naujojo Testamento atrodo taip: „Jūs būsite mano draugai, jei darysite, ką jums įsakau. Jau nebevadinu jūsų tarnais, nes tarnas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Jus aš draugais vadinu, nes jums viską paskelbiau, ką buvau iš savo Tėvo girdėjęs“. Lietuvos Katalikų Bažnyčia kaip Lietuvos jaunimo dienų organizatorė minėta tema dalyviams siuntė žinutę – tikėjimas Kristumi moko vadinti ir laikyti kitą žmogų savo draugu. Kartu tikėjimas leidžia patį Jėzų vadinti savo draugu ir tuomet Dievas – tokiu pat savo bičiuliu laiko kiekvieną krikščionį. Draugystė gali suartinti net skirtingų socialinių grupių atstovus ar tautas. 

LJD logotipe vaizduojamas Jėzus per petį apkabinęs šalia stovintį žmogų byloja apie tai, jog draugystė reikalauja paramos bei pasitikėjimo tiek Jėzumi, tiek kitu asmeniu. Šių dviejų personų atvaizdas iš nugaros, kuris veda į kelią be jokių kontūrų, tai tik patvirtina bei rodo nesibaigiančią ir besąlygiško pasitikėjimo reikalaujančią kelionę į nežinomybę su Dievu. 

Tikėjimas kaip šventė ir realybė

Visi atvykusieji į LJD galėjo pajusti bendruomeniškumo, vienybės jausmą, kuris susiformavo per jaunimo dienas, tačiau neteko pastebėti plataus, tarpusavyje nepažįstamų jaunuolių bendravimo. Iš vienos pusės, aplanko tikras džiaugsmas matyti tiek jaunų, gerų žmonių, kuriems tikėjimas suteikia tiek daug vidinės palaimos. Iš kitos pusės, kyla šioks toks susirūpinimas dėl to, jog jaunimo dienose buvo išskirtinai pažymimas tik tikėjimo džiaugsmas, kuris lyg „paverčiamas“ švente. 

Konkretizuojant, visame trijų dienų renginyje organizatoriai derino liturgines apeigas ir koncertinę dalį. Šalia savęs ir Dievo pažinimo, jaunimui pateikiama sumoderninta Kristaus žodžio pateikimo forma – smagios dainos, kurias atliko repuojanti grupė „Chebra“, kunigų kolektyvas „Sacerdos“ ir visus sužavėję dainininkai iš Nyderlandų „Trinity“. Girdint vedėjų žodžius „Tegul didžiausias katalikiško jaunimo vakarėlis prasideda!“ sukyla abejonės, kas jaunimui svarbiau: ar parodyti tikėjimo Viešpačiu džiaugsmą savo susikaupimu, ar pašvęsti kartu linguojant pagal vieną dainą. Iš repertuaro matyti, kad bandyta suderinti abu aspektus, bet žvelgiant į kai kuriuos pasisakymus virtualioje erdvėje , galima teigti, jog šou pasirodymai gali nublukinti tikrai daug svarbesnę liturginę dalį. Bandant įvilkti krikščionybę į modernų, koncertinį rūbą, Lietuvos jaunimo dienose tikėjimo džiaugsmas susipina su masinio pasirodymo šėlsmu ir liturginis sakralumas tampa mažiau pastebimas.

Nepaisant džiaugsmo aspekto, primirštama kita tikėjimo pusė – auka. Tikėti ir aukoti save už draugą, Dievą ir visą pasaulį. Žinoma, kad suprasti tikėjimo kainą, LJD dalyviai neturėjo būti įkvėpti pasiaukojimui taip stipriai, kad net užsirašytų į misijinę veiklą Afrikoje. Norėjosi, jog Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai bent žodžiu užsimintų apie krikščionybės gynimą šiais, itin antikrikščioniškais, laikais. Juk džiaugsmas aplanko tuomet, kai mes įveikiame baimę ar aukojame savo egoizmą tam, kad kiti būtų laimingi ir kad patys suartėtume su Dievu. Mes aukojamės dėl savo artimųjų, draugų, stengdamiesi jiems atnešti gėrį.  Argi šiandieninis pasaulis, dėl to, kad tampa vis antikrikščioniškesnis, nereikalauja vis didesnės  aukos iš tikinčiųjų?

LJD nebuvo minimas iš Europos Sąjungos atvažiuojantis stiprus „tolerancijos“ buldozeris, kuris krikščionybei kelia tikrai didelį pavojų. ES ideologai akivaizdžiai mėgina griauti Dievo sukurtą pasaulio tvarką trinant asmens, lyties, šeimos, tautybės sampratas suverčiant jas į vieną – „europiečio“ sąvoką. Ypatingai jaunimas, šio pasaulio ateitis, turi suvokti realią krikščionybės situaciją ir tapti pagrindine jėga, kuri aukodamasi neleistų įsigalėti antikrikščioniškai pasaulėžiūrai ir iš jos kylančiai ateistinei politikai. Būtent visa Romos Katalikų Bažnyčia turi skatinti aukotis bei reikštis tikinčiuosius visuomeniniais klausimais, taip siekiant ginti savo Bažnyčios ir Kristaus tikėjimą.

Tikėjimo auka tapatinasi su jaunimo dienose ne kartą kartotu šūkiu: „skleisti tikėjimą tarp žmonių!“ Krikščionybės gynimas viešajame gyvenime kartu yra ir jos skleidimas visuomenėje. Apie krikščionių būtinumą dalyvaujant politiniuose reikaluose kalba ir dabartinis popiežius Pranciškus kuris sako: „Mes, Krikščionys, negalime žaisti Piloto rolės ir nusiplauti rankų. Mes privalome dalyvauti politikoje nes tai viena iš aukščiausių dosnumo formų ir tai siekia bendrojo gėrio. Todėl Krikščionys pasauliečiai privalo veikti politikoje.“ Toks pontifiko požiūris parodo, kad krikščionis tikėjimu turi gyventi ne vien savo viduje, bet ir realia praktine veikla išorėje.

Katalikybė ir lietuvybė

Pažvelkime į istoriją ir pamatysime, jog iškiliausi Lietuvos istorijos dvasininkai skleisdami Romos tikėjimą, likdavo neabejingi ir tautos reikalams. . Žemaitijos vyskupas M. Valančius  savo veikla stengėsi, jog lietuviai katalikybės pagrindų būtų mokomi lietuviškai. Nors tautiškumo ugdymas nebuvo svarbi jo ugdymo dalis, tačiau šis vyskupas per lietuviško žodžio platinimą, blaivybės sąjūdį padėjo realius pamatus iš lietuvių etnoso virsti politinei lietuvių tautai. Ta pati sintezė matoma Maironio ir kitų dvasininkų eilėraščiuose,  XX a. pirmos pusės Lietuvos Katalikų Bažnyčios veikloje.  Juolab pats Romos tikinčiųjų ratas nuo XIX a. vidurio iki XX a. pirmos pusės apėmė beveik visus lietuvius ir Bažnyčia turėjo didelę reikšmę kiekvieno asmeniniam bei bendruomenės gyvenimui.

Šiais pavyzdžiais norėta parodyti, kad katalikybė sustiprėja tautoje ir tada, kai tautos gyvasties reikalai tampa ir Katalikų Bažnyčios rūpesčiu. Bažnyčia galėtų skleisti tikėjimą ne vien tarp atskirų asmenų, bet parodytų, jog jai svarbi etniniu pagrindu susiformavusi bendruomenė bei jos dorovinės etikos lygmuo  Kitaip tariant katalikybė turėtų aukotis dėl nacijos reikalų tam, jog tautiškumas perimtų bendrojo gėrio ir krikščioniškos moralės principus. Katalikybės užduotis galėtų būti ir tokia – neleisti lietuvybei įgyti kraštutinių formų – tapti fašizmu ar nacizmu, kaip tai atsitiko Italijoje ar Vokietijoje, kur tautiškumas tiesiog apsiribojo tik etniniu pagrindu. 

Pateikti faktai aiškiai parodo, jog tautiškumas negali sklisti visuomenėje, neturint jokių krikščioniškos moralės rėmų, nes tuomet tauta gali pavirsti masinio manipuliavimo ir kitų tautų naikinimo įrankiu. Lietuvybės auka – perimamas dorybinės etikos modelis tam, jog tautiškumas nepamintų bendrojo gėrio principų ir, apskritai, nevirstų ideologija, kuris skleistų blogį tarp savęs ir kitų nacijų.

Šitaip katalikybė ir tautiškumas gražiai vienas kitą papildo. Taigi, lietuvybė neskatina katalikybės atsiriboti nuo likusio pasaulio problemų, tautiškumas tiesiog suteikia platesnę progą labiau įtvirtinti tikėjimą tautoje. Tautai katalikiškas tikėjimas skatina ne tik siekti bendrojo gėrio, bet ir sueiti į draugiškus santykius su kitomis tautomis, valstybėmis.

Pro Deo et Patria

Lotyniškas posakis, kuriuo vadovavosi Lietuvos partizanai: „Pro Deo et Patria“ (Už Dievą ir Tėvynę)., turbūt geriausiai iliustruoja neatskiriamus pagrindinius laisvės kovų motyvus. Ir tada – kas būtų, jei vieno iš šių motyvų neliktų, ar būtų kam juos pakeisti? Juk tebevykstantis „europeizacijos“ procesas vis atkakliau bando įteigti, kad žmogus gali apsieiti tiek be tautiškumo, tiek be religijos. Tačiau mums taip iki galo aiškiai ir nėra atskleidžiama – kuo tai bus pakeista?

LJD parodė, jog Lietuva turi gražaus ir potencialaus jaunimo, kuris gali pakeisti šią šalį į gerąją pusę. Iš Lietuvos daug žmonių emigravo ar buvo priversti išvykti, bet lietuviai vis dar yra puoselėjantys katalikybę ir ją vis dažniau atrandantys. Norisi tikėtis, jog Lietuvos Katalikų Bažnyčia ugdys jaunimą ir likusią tautos dalį skleisti tikėjimą, ne tik sekant Kristaus mokymu  , bet nepamirštant ir pačios Lietuvos bei valstybės reikalų. Juk jei jaunieji lietuvaičiai nesies savęs su savo Tėvyne, o katalikybę išpažins jau kitoje šalyje, kam tuomet bus rengiamos Lietuvos jaunimo dienos?