Linas Braukyla. Apie jaunimo tikėjimą ir jaunimo dienas

Nėra geresnės progos kalbėti apie jaunimo tikėjimą, kaip tik praėjus Lietuvos jaunimo dienoms. Nėra geresnės progos kalbėti apie Lietuvos jaunimo dienas, kaip tik kalbant apie jaunimo tikėjimą. Renginio ašis yra tikėjimas, o renginyje įvairiais aspektais atsiskleidžia ir jaunimas, ir tai, kuo jis gyvena.

Apie jaunus žmones dera kalbėti vis dar nepamirštant jų potencialo, o kartais jį laikant net svarbesniu už jau susiformavusią asmenybės dalį. Tai yra, bet koks žmogus turi galimybę ir netgi pareigą išsiskleisti, tobulėti ir augti. Jis, tuo labiau savo gyvenimo pradžioje, nėra užbaigtas. Todėl sveika, kad jaunuolis ieško, nesveika, jei jis tegeba reikalauti, kad kiti nesikištų į jo gyvenimą. Tuomet ir nagrinėjant visus aplink jį esančius dalykus reikia apmąstyti, įvertinant ko jie moko.

Lietuvos jaunimo dienos, sakytume, yra masinis renginys. Iš tiesų svarbu, kad dalyvių būtų daug, nes jaunuolis nėra stiprus „pats iš savęs”. Bet lygiai kaip jį gali palenkti raginimas svaigintis, aplinka jį gali įkvėpti pasiryžti tikėti. Kita vertus, žmogaus tikėjimas pirmiausia yra asmeninis. Kaip sakė vienas Lietuvos jaunimo dienose dalyvavęs kunigas, žmogus sako „tikiu”, o ne „tikime”, nors tikėjimas ir yra bendras. Jauni žmonės susirenka tam, kad priimtų asmeninius sprendimus, o ne vien gerai praleisti laiką. Todėl, griežtai kalbant, tai nėra masė, tai yra būrys žmonių, bendraujančių tarpusavyje. Jis neturi bendro tikslo, bet turi tikslą savyje, o jaunimo dienos to ir siekia: ne suburti masę, bet atvesti vieną žmogų ir visus kartu prie Kristaus ir draugystės.

Viską - krikščionybę, ateizmą, lytį, palaikomą partiją, mėgstamą gėrimą – galima nurašyti masiniam smegenų plovimui, kaip tą padarė Jaunimo dienų „tikrumu“ suabejojęs „Delfi piliečio“ autorius.  Bėda tik ta, kad tokiu atveju kalbėtis nėra prasmės, nes visi esame beprasmiai ir betiksliai. Tačiau jei sutinkame, kad žmogus yra protingas, o ne aplinkybių rezultatas, turime pripažinti ir apsisprendimo galimybę. Dar galima sukeisti priežastį su padariniu: tarsi žmogus tiki, nes jis laimingas. Tame yra tiesos. Juk lengviau mylėti, kai esi mylimas ir lengviau duoti, kai turi daugiau. Bet minimas teiginys nepagrįstas, ypač matant, kokie skirtingi buvo tiek jaunimo dienų dalyviai, tiek savanoriai. Ir kviečiami buvo visi, nes krikščionys tiki, kad žmogus yra laisvas, kad ir ką jam teko pergyventi. Net ir jaunas žmogus nėra nemąstanti, neva tik kopijuojanti autoritetus mašina, priešingai, jis priima svarbius sprendimus.

Jaunų žmonių tikėjimas retai kada išvengia ydų: silpnumo ar aklumo. Jis dažnai yra susipynęs su jausmingumu ir vien dėl to patiria nemažą dalį krizių ir ekstazių. Lietuvos jaunimo dienose to buvo. Tačiau šalia bendrystės dvasios buvo ir bendra malda, kartu su jausmingomis melodijomis buvo ir jų tekstai, prie iškilmingos ir džiaugsmingos sekmadienio Mišių liturgijos derėjo viską aiškinantys komentarai. Tai, kas jaunimo dienose kritikuojama (populiarumo siekis, kuris gali užgožti maldos esmę), tėra ramentas – jis reikalingas, bet nėra tikslas. Patrauklia forma jaunimo dienos bando įvesti žmogų į gyvą santykį su Dievu.

Šių metų renginys pabrėžė draugystės svarbą. Negi jaunimas negali susiburti ir susidraugauti kitomis progomis? Viena vertus, tikėjimas svarbiausia laiko draugystę su Dievu, todėl jaunimo dienose draugystei suteikiama dar platesnė ir gilesnė prasmė. Antra, šventė yra persmelkta krikščioniško pasaulio suvokimo, todėl draugystei keliami doroviniai reikalavimai: draugystė turi ugdyti ir gerinti draugus, o vien bendravimas savaime šia prasme dar nėra gėris. Trečia, šiandien paprasčiausiai taip reta kitų iš tiesų prasmingų jaunimo susibūrimo progų. Vienintelė į galvą šaunanti tikrai dėmesio verta alternatyva buvo nebent Pasaulio lietuvių jaunimo susitikimas, kurio pagrindas yra taip pat gili žmogaus tapatybės dalis – tautiškumas. Jaunimo dienos nesirengia nusavinti draugystės, kaip ir nesakoma, kad nėra gerų žmonių už Bažnyčios ribų. Tačiau čia yra skatinama tobuliausia tikintiesiems žinoma draugystė: su Dievu jungianti ir artimą link Dievo kelianti.

Dažna jaunimo yda yra išdidumas. Jis pagraužia santykius, gimdo panieką ir, svarbiausia, suteikia pakankamumo sau iliuziją. Jis teigia esąs pajėgus mąstyti nuo savęs kaip pagrindo, jis save įtikina, kad jo intelektas gali nustatyti gėrio ir blogio ribas, atrasti prasmę ir užčiuopti tiesą (net jei ta tiesa sako, kad tiesos nėra). Išdidumo antonimas yra nuolankumas, bet šis dažniausiai yra dar klaidingiau interpretuojamas už išdidumą. Jaunimo dienos ugdo nuolankumą, bet ne savęs menkinimą ar niekinimą. Tikėti ir neatmesti tikėjimo reiškia savo ribų pripažinimą, kad ir koks didis žmogus yra. Nežeminti artimo reiškia jo lygiavertiškumo pripažinimą. Toks nuolankumas yra teisingas ir jaunimo dienos yra vieta, kur jis nėra suplakamas su savęs neigimu. Tai vieta malšinti savo puikybę.

Svarbiausia – visa tai yra tikėjimo dalis. Moralumas gali būti susietas tik su viena ar kita teorija, nėra moralumo „apskritai”. Nėra gėrio ir anapusybės atskirai vienas nuo kito. Krikščioniškumas yra kertinis Lietuvos jaunimo dienų akmuo, o jų dalyviai nėra tokie stebuklingai geri jaunuoliai, kurie iš savo gerumo imasi užsiiminėti religiniais plepalais. Jie tokie, nes tiki. Neįmanoma išnarstyti šio renginio į reikšmingąją „žmogišką” sritį ir prietaringą religinę sritį, nes tarp jų nėra skirties, tai neišskiriama vienovė.

Lietuvos jaunimo dienos, paprastai kalbant, yra mokykla, nes jaunimui reikia mokytis. Jis bando gebėti masėje įžvelgti žmones, nes tokio įgūdžio labai reikės tautos gyvenime. Jis siekia teisingai draugauti. Jis po truputį ima mylėti artimą ir kovoti su savo puikybe. Jis tvarkosi su poreikiu apsispręsti tikėti ar ne. Tad čia jaunas žmogus ne slopinamas, bet raginamas augti. Jis nemokomas išvengti svarbių gyvenimo klausimų, jis nesimoko nenuoseklumo mąstant. Bet jis renkasi ir iš to, ką mato Lietuvos jaunimo dienose ir kasdienybėje, jis supranta pasirinkęs teisingai.

Autorius buvo Lietuvos jaunimo dienų savanoris