Dalius Stancikas. Grįžtam į krikščionių persekiojimo laikus?

Tris dešimtmečius Prancūzijos Arkango miestui vadovavusiam merui Jeanui Micheliui Colo iškelta byla, jam gresia iki penkerių metų laisvės atėmimo bausmė ir 75 tūkst. eurų bauda, nes  nesutiko sutuokti gėjų poros pagal neseniai priimtą tos pačios lyties asmenų santuokos įstatymą.

„Man santuoka yra moters ir vyro santuoka, sudaroma turint tikslą susilaukti vaikų. Aš nediskriminuoju, nes tos pačios lyties poros tiesiog yra nevaisingos. Tai lygybės parodija, didelė melagystė. Geriau jau rinktis kartuves, nei nusileisti“, – sako J. M. Colo.

Klausimas retorinis: ar turėjo kitą pasirinkimą tikras krikščionis?

Šis prancūzas, kuris neabejotinai bus nuteistas, yra persekiojamas už savo ir savo protėvių įsitikinimus, todėl yra pats tikriausias naujausių laikų sąžinės kalinys. O šis atvejis yra tik viena dalelė bendros mozaikos, kurią vadinu liberalų diktatūra.

Prieš dvi savaites Europos Tarybos parlamentinė asamblėja iš trijų Lietuvos teiktų kandidatų Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėju paskyrė Egidijų Kūrį. Prie šio paskyrimo greičiausiai prisidėjo (o gal ir suvaidino lemiamą vaidmenį) Lietuvos gėjų lyga, savo iniciatyva ar konkurento paakinta, Europos Tarybai apskundusi  stiprų E. Kūrio varžovą – tarptautinės teisės profesorių, Europos teisės asociacijos valdybos narį Igną Vėgelę dėl jo viešai pareikštos kritiškos nuomonės į žmogaus lyties keitimo operaciją.

Praėjusią savaitę Europos Parlamente Dalia Grybauskaitė ir teisingumo ministras Juozas Bernatonis turėjo aiškintis dėl seksualinių mažumų teisių – anot ministro, Europa buvo dezinformuota, kad Lietuvoje draudžiamas gėjų paradas.

Taip pat praėjusią savaitę Europos Parlamentas griežtai (grasindamas bausmėmis) perspėjo Vengriją dėl pažeidžiamų ES vertybių ir pareikalavo, kad Vengrija savo Konstitucijoje išplėstų šeimos apibrėžimą. Tiesa, šis nutarimas priimtas nedidele 18 balsų persvara (rezoliucijai pritarė 370 EP narių, nepritarė 249, susilaikė 82), rodančia, kad ir Europos Parlamente vyksta stipri vertybių kova. Visgi ženklas pasiųstas aiškus – nacionalinė teisė privalės paklusti vertybinei Briuselio monopolijai.

Ačiū Dievui, nesu nei Arkango, nei Vilniaus meras, ir man nereikia spręsti, kuo vadovautis – Dievo įsakymais ar jam prieštaraujančiais valstybės įstatymais, ir todėl man negresia kalėjimas, po mano kiemą kaip pamišęs nelaksto „tolerantiškas“ jaunimas su vaivorykštės vėliavomis, reikalaudamas išduoti leidimą seksualinių mažumų paradui netoli katalikų šventovės – Katedros.  

Gėjų lyga aiškina, kad paradas rengiamas prieš homofobiją, už toleranciją lesbietėms, gėjams, už biseksualų ir transseksualų lygybę. Bet ar pačių tolerancijos skatintojų elgesys skatina toleranciją? Ar galima tolerancijos sau pasiekti žūtbūt braunantis į kitiems dvasiškai šventas erdves, kuriose galėtum paviešinti savo lytinio gyvenimo ypatumus, skleisti dezinformaciją tam, kad sukurstytum milžinišką spaudimą iš Briuselio, kitų konstituciškai teisėtas nuomones pateikti kaip blogybę ir jas skųsti, taip padedant vieniems kandidatams į svarbiausią Europoje teisingumo instituciją nugalėti kitus?

Ar gėjams svarbiau, kad lietuviai taptų tolerantiškesni žmonių skirtumams, ar kad jų eitynes lydėtų  kuo gausesnis įtūžusiųjų būrys, kuo didesnė policijos apsauga ir dėl to stiprėjanti finansinė parama iš tarptautinės gėjų lygos?

Ar toks tolerancijos paradų organizavimas neprimena retsykiais Vakarų žiniasklaidoje pasirodančių Mahometo karikatūrų – juk suvokiama, kad tai bus kaip buliui raudonas skuduras, pralies abiejų pusių kraują, bet vis tiek daroma – tegu tie provincialai greičiau mokosi mūsų nešamos demokratijos?

Iš tokio įžūlaus Lietuvos gėjų lygos elgesio ir bendrų europinių tendencijų yra visiškai akivaizdu, kad jų paradai nesibaigs vien noru įtikinti, kad seksualinės mažumos turi lygias teises į susirinkimus ar demonstracijas (beje, pagal Lietuvos Konstituciją, laisvė reikšti įsitikinimus gali būti ribojama, kai būtina garantuoti viešąją tvarką ir dorovę). Visai arti ta diena, kai ir Lietuvos gėjai garsiai reikalaus lygių teisių tuoktis ir auginti vaikus, kas krikščioniui reikštų vienos iš sunkių nuodėmių įteisinimą valstybės lygiu bei tradicinės šeimos sąvokos išdarkymą (anot J. M. Colo, lygybės parodijos ir didelės melagystės įtvirtinimą).

Ir manęs neįtikina mūsų teisininkų aiškinimai, kad tai neįmanoma, kol Lietuvos Konstitucija neleidžia tos pačios lyties santuokų. Neįtikina todėl, kad Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjai jau seniai aiškina mūsų Konstituciją ne pagal tai, kas ten parašyta, bet pagal savo asmeninius įsitikinimus, dažnai nulemtus tarptautine mada. Taip nutiko ir prieš pusantrų metų, kai Konstitucinis Teismas šeimos sąvoką apibrėžė ne remdamasis Lietuvos Konstitucija, bet kitų ES šalių konstitucinių teismų aiškinimais: „Konstitucinė  šeimos  samprata  grindžiama  šeimos  narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu,  pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti  tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos  forma konstitucinei šeimos sampratai esminės  reikšmės neturi.“

Ką vadinsime emociniu prieraišumu, kai apie tai nekalbama jokioje Konstitucijos normoje ar principe? Nuo kurio momento ir kas deklaruoja, kad prisiimtos tam tikros teisės ir pareigos, kurios leistų tokį darinį jau vadinti šeima? – tokius klausimus savo kolegoms, be jokios atsakomybės džiazuojantiems teisingumo vardu, savo atskiroje nuomonėje uždavė Konstitucinio Teismo teisėja Ramutė Ruškytė. Ir dar ji paklausė: ar tokios Konstitucinio Teismo nutarimo formuluotės „reiškia, kad kitose bylose bus formuojama kitokia konstitucinė šeimos samprata“?

Neturim jokių garantijų, kad taip nenutiks, kai teisėjais gali tapti tik tie, kurių nuomonė nesikerta su vis plečiamu žmogaus sudievinimo ir jo ydų išviešinimo principu, o kitaip manančioms ES narėms reiškiami ultimatumai, kaip kad neseniai Vengrijai.

Jei vienąkart teisėjai apibrėžė šeimos sąvoką pagal savo pasaulėžiūrą, o ne pagal Lietuvos Konstitucijos raidę ir net ne pagal jos dvasią (1992 metais šią Konstituciją rengę ir už ją balsavę žmonės šeimos sąvoką vienareikšmiai siejo tik su santuoka), tad kas sutrukdys tai atlikti dar ne kartą? Juk niekas iš įtakingų dar dirbančių Lietuvos teisininkų viešai ir garsiai (išskyrus minėtą R. Ruškytę) neprotestavo, nesipiktino dėl tokio Konstitucinio Teismo savivaliavimo, nes bijomasi pažeisti taip pat vis labiau besiplečiantį teisininkų neliečiamumo ir neklystamumo principą. Vengrija Europos Parlamento (tiksliau – jo didesnės dalies) buvo įspėta ne tik dėl šeimos sąvokos, bet ir dėl politikų bandymų sutramdyti panašią į Lietuvos teisėjų savivalę.

Evangelikų reformatų kunigas Tomas Šernas siūlo nesureikšminti gėjų įtakos krikščioniškam pasauliui ir siūlo Lietuvos valdžiai mokytis iš Estijos, kuri nevaržė homoseksualų dėl jų eitynių, „nes protingi žmonės, prieš akis turėdami tautinius strateginius tikslus, suprato, kad estiškumo tvarumui nepakenks visais laikais ir visose visuomenėse esantys keli procentai homoseksualų“.

Labai abejotinas šis nurodytas priežastingumo ryšis (manau, kad estų požiūrį į gėjų judėjimą pirmiausia lemia labai stipri jiems suomių ir apskritai skandinavų įtaka, bei tai, kad pagal oficialią statistiką estai yra didžiausi laisvamaniai Europoje), tačiau labiau norėtųsi diskutuoti su teiginiais, jog keli procentai homoseksualų nepakenks estiškumo išsaugojimui ar kad „krikščionys neturėtų prieštarauti nei homoseksualų, nei žvejų, nei baikerių ar pagonių eitynėms, nes kas valstybės įstatymu yra leista ir nepažeidžia kitų žmonių teisių, krikščionims neturėtų labai rūpėti“.

Sutinku, kad krikščionybės esminė nuostata yra ta, jog tobulinti pasaulį reikia pradėti nuo savęs, tačiau argi sparčiai benykstančiai tautai (o estai, man regis, jau yra peržengę raudoną pavojaus ribą) neturėtų rūpėti, kad homoseksualų, net jeigu jų visais laikais yra tik keli procentai (sunkiai įrodomas teiginys), propaguojamas gyvenimo būdas yra iš principo ardantis svarbiausią tautos, valstybės ar žmonijos išlikimo pamatą – šeimą?  

Neseniai Lietuvos gėjai paminėjo savo kovos už teises dvidešimtmetį. Pažiūrėkime, kaip per tą dvidešimtmetį skleidžiama laisvamanystės erozija pagraužė visą šeimos institutą – toleruojama mirties kultūra, kaip ir ligos virusas, turi polinkį plisti. Ypač pavojinga, kai tokia mirties kultūra, kaip skiriamasis ženklas, įsitvirtina valdžios sluoksniuose, kai tampa norma valstybės švietimo programose. Europiečiai apie tokią patirtį jau žino iš Platono aprašytų puotų klasikinėje Graikijoje ar Horacijaus laikų senovės Romoje. Žinome, ir kuo tos kultūriškai pirmaujančios valstybės baigė, kai ten  įsigalėjo svarbiausias „moralumo“ kriterijus: duonos ir žaidimų!

Prancūzijos mero J. M. Colo, italo Rocco Buttiglione (2004 m. R. Buttiglione vieno balso persvara nebuvo patvirtintas Europos Komisijos komisaru, nes išdrįso viešai pareikšti savo krikščionišką požiūrį dėl homoseksualių santykių nuodėmingumo), lietuvio Igno Vėgelės ir daugybė kitų atvejų rodo, kad Europoje, Vakarų demokratijos pasaulyje, principingai besilaikantys krikščioniškų pažiūrų jau greit visai nebegalės dirbti įvairių hierarchijų politinėje ir teisinėje valdžioje, švietimo, socialinėje, sveikatos apsaugos sistemose ar žiniasklaidoje, nes jų krikščioniškos vertybės iš esmės kirsis su vis labiau Europos Sąjungoje įtvirtinamomis „tolerancijos“ teisės normomis.

Ar turim bent menkiausią garantiją, kad dar po dar vieno tolerancija net nekvepiančio gėjų judėjimo dvidešimtmečio krikščioniškos pažiūros, tradicinės šeimos samprata nebus oficialiai uždraustos, o Europa nesugrįš į Senosios Romos – pirmųjų krikščionių persekiojimo laikus?

Šaltinis: www.bernardinai.lt