Arvydas Juozaitis. Paskolinome Europai savo sostinę

Sakydama kalbą pirmininkavimo Europos Sąjungai proga, prezidentė Dalia Grybauskaitė akcentavo, kad Lietuva nėra vien tik vartotoja. Nėra ir nebus. Mintis kilni ir daugmaž aiški: Europoje mes nestovėsime su ištiesta ranka. Ypač dabar, kai tapome Europos „donore“ ir suteikėme jai naują sostinę. Paskolinome savo Vilnių. Vadinasi, iš geografinio Europos centro virtome politiniu centru? „Įdomi intriga“, - pasakytų kroatų literatūros klasikas.

Nuo Chorvatijos iki Kroatijos

Vieną naujieną Europai tikrai pateikėme - Kroatiją. Mūsų pirmininkavimas sutapo su šios šalies priėmimu į politinį kontinento klubą. Visai be pastangų įsigijome pažįstamą, kuris, įėjęs į ES pro Lietuvos vartus, bent jau iš mandagumo - tikėkimės - įsimins mūsų vardą. Gal ir mūsų turistai, plūstantys į šią Balkanų šalį - rojų prie Adrijos jūros - bus dar šilčiau sutinkami.

TSRS imperijos laikais Kroatija mums buvo Chorvatija. Arba - tiesiog Jugoslavijos dalis, kurios vardo nė nežinojome. Svarbu, kad toje dalyje buvo miestas Zagrebas ir jame žaidė krepšinio komanda „Cibona“. Mums parūpo tas Zagrebas ir ta „Cibona“ jau 1980 metais, kai „Žalgiris“ tapo TSRS čempionu ir ėmė skraidyti po visą Europą kaip po trečius namus (Europos klubų čempionatai „šaltojo karo“ metais jau buvo tapę Europos Sąjungos prototipu.) O tada ojojoj kaip kibdavo lietuvaičiai į „Ciboną“! Nelyginant išbadėję darbininkai į apsirijusį kapitalistą. Nelengva mums būdavo su chorvatais. Tikriau - jugoslavais, nes visa Jugoslavija tais laikais buvo ne kas kita, o kapitalistinė šalis. Į ją ir išleisdavo tik patikrinę ir „prašinkavę“ kaip pas kapitalistus. Nors ir federacinė valstybė vadinosi, ir socialistinė.

Dabar „Cibona“ mums nė motais. Jau ir „Žalgiris“ - nebe. Tegul žaidžia ten ir ten už milijonus perkami sporto vergai-milijonieriai.

Kroatas - tai kaklaraištis

Nūnai ėmė Europa ir prisiminė, kad su Kroatijos vardu susijęs... kaklaraištis. „Šlipsas“, pasakytų lietuvis, prisiminęs kaunietiškas madas. Juokas juokais, tačiau „šlipsas“ ne Kaune, o Zagrebe išrastas. (Ar jo pašonėje.)

Labai prancūziškai skambantis žodis - „krvat“. Tos penkios priebalsės ir tik viena balsė suteikia kaklaraiščiui vyriškumo ženklą. Ištardamas jį net suriaumoji iš malonumo. „Ir tabaluoja vyriškumo ženklas nuo pakaklės iki pat tos vietos“, - susijuokia kroatų literatūros klasikas. „Virš tos vietos jis ne tabaluoja - kybo virš jos!“ - pataiso klasiką solidaus pilvo vyrai. „Taigi nesvarbu, kas kybo, o kas tabaluoja, svarbu, kad nestovi ir akių nedrasko!“ - nutraukia ginčą smagusis literatūros klasikas.

Kad ir kaip ten būtų, visas vyrų pasaulis (ir eurokomisarai, ir kinai!) pasiriša po kaklu „kroatą“. Nepamirškime, šito, lietuvaičiai, kai vyksite su damomis ir be jų į Kroatijos kurortus. Nuogi pajūryje neišsirenkite, bent jau su „krvatu“ likite. O jeigu pamiršite jį, tai rėžkite kaunietiškai ir žalgirietiškai: „Kai kam gal ir „kroatas“ yra vyro tapatybės ženklas, o štai mums - „šlipsas!“

Jugoslavijos diktatorius - kroatas

Bet grįšime prie ankstesnės minties: kodėl socialistinė TSRS į socialistinę Jugoslaviją (beje, „federacinę“, kaip ir pati TSRS) savo piliečius išleisdavo tik pakračiusi jų biografijas, kaip šitai darydavo leisdama į kapitalistinę šalį? „Koją čia bus pakišęs kroatas!“ - kerta literatūros klasikas, - Josipas Brozas Titas“.

Šiandien tik vyresnioji karta prisimena Tito vardą (Josip Broz-Tito, 1892-1980). Tačiau ir iš vyresniųjų vos vienas kitas prisimins, kad Titas buvo kroatas. Sukūręs socialistinę pietų slavų federaciją serbų tautos pagrindu, Titas pasaulyje buvo suvoktas kaip „didžiosios serbų“ tautos atstovas. Nes Jugoslavija pasauliui reiškė Serbiją (kaip TSRS reiškė Rusiją).

Tačiau Baltijos šalyse, o ir visame socialistiniame „lageryje“ Tito vardas buvo tariamas su pagarba. Nesvarbu daugeliui buvo, kad II pasaulinio karo metais Titas - ir komunistas, ir partizanas-teroristas. Daug svarbiau, kad jis - Stalino priešas. Kad sugebėjęs duoti Kremliui atkirtį ir nepaklusti jo diktatui. Iki pat 1953 metų, t.y. Stalino mirties, pasaulis žinojo, kad yra duotas įsakymas sunaikinti Titą. Bet kokia kaina. Nepavyko.

Titas - kubiečio Fidelio Kastro kraujo brolis. Ir nors Kastras - jau kita karta, tačiau abu jie tapo savo šalių santvarkos tvarumo garantais. (Tiesa, negalima kalbėti apie pastarųjų metų Kubą, kurią valdo nebe Fidelis.) 1989 metais savo akimis mačiau Tito paveikslus pačiame Belgrado centre. Nors jis jau senokai valdė nebe Jugoslaviją, o aukštesnes sferas. Tito portretai, o lozungai serbų kalba skelbė: „Titas - broliškų Jugoslavijos tautų vienybės pamatas!“ Šitą vienybę itin mėgo pabrėžti ne chorvatai, o serbai. Tie patys serbai, kurie jau po metų armija, tankais ir aviacijos antpuoliais bandė stabdyti Jugoslavijos byrėjimą ir naujų valstybių gimimą. Puolė tada Slovėniją, Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną. Ir daug ką puolė. Vyko istorinis mažosios Balkanų imperijos - kroato Tito suręstos „Didžiosios Serbijos“ - žlugimas ir byrėjimas. Likimas. Nes tuo pat metu byrėjo ir Stalino suręsta TSRS imperija. Priešybės sutapo.

Kroatija - Vilniuje

Tą dieną Lietuvos Seime po prezidentės D.Grybauskaitės į tribūną pakilo Kroatijos Respublikos Susirinkimo pirmininkas Josipas Lekas (Josip Leko). Jis pasakė, kad Kroatija ėjo į ES daugiau nei dešimtmetį. Iki istorinis lūžis įvyko. Tačiau pridūrė: „Žodį „istorinis“ reikia tarti atsargiai“. Ir priminė, kad vos prieš 18 metų tarp jo šalies ir kaimyno dar buvo karo padėtis. Serbijos vardo neištarė. Keista - lyg jis būtų vis dar užkeiktas? Ką tai gali reikšti? Pirma, geroje kompanijoje viskas aišku. Antra, žinoma ir tai, kad Serbija (tikriau - jos politinė vadovybė) jau beldžiasi į ES. Vadinasi, Balkanų vilkas tapo romiu avinėliu? „Štai ir netikėk, bet ieškok šaknies!“ - kerta kroatų rašytojas. Rašytojas geriau už politiką pažįsta tautos lūkesčius ir nuoskaudas. „Serbija Europos Sąjungoje? - tai baisiau už Graikiją“, - jau žiojasi kroatų rašytojas.

Laikas pristatyti tą išmintingą rašytoją. Jis - didžiausias nacionalinis rašytojas Miroslavas Krleža (Miroslav Krleža, 1893-1981). Pavardė - nors liežuvį nusilaužk, penkios priebalsės ir viena balsė. Lygiai tiek pat vyriškas žodis - kaip ir „šlipsas“ - „krvat“.

Vadinasi, bergždžios mūsų pastangos. Mes negalime stipriau mylėti Europos negu ją mylės kroatai-chorvatai. Mes sėdime ant geografinio Europos centro, pusę metų ir politiniu centru pabūsime, tačiau... Tačiau vyro galios ir garbės ženklą - vyro kaklaraištį - geriau pasiriša jauniausia ES narė - Kroatija. Ji, vadinasi, ir centras.

Šaltinis: www.respublika.lt