Kęstutis Girnius. Audra stiklinėje

Ne visada lengva suprasti, kas skatina politikus imtis neįprastų veiksmų, ko jie tikisi pasiekti. Puikus pavyzdys - grupės parlamentarų kreipimasis į Europos Sąjungos institucijas, raginantis išsakyti poziciją, ar Seimo svarstomi projektai nepažeidžia žmogaus teisių ir nediskriminuoja seksualinių mažumų. Kreipimąsi į Europos Parlamento pirmininką Martiną Šulcą, Žmogaus teisių komitetą, Europos Parlamento intergrupę LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų, transseksualų) klausimams, Europos Pagrindinių teisių agentūrą ir Lietuvos atstovus Europos Parlamente. Kreipimąsi pasirašė aštuoni socialdemokratai, du Liberalų sąjūdžio nariai bei vienas konservatorius. Adresatai raginami pareikšti savo nuomonę apie Seime svarstomus „žmogaus teises pažeidžiančius siūlymus ir valstybės institucijų neveiklumą, kurie kursto neapykantą prieš homoseksualius ir biseksualius asmenis“, reiškiamas susirūpinimas, kad „valstybės institucijoms vengiant imtis priemonių užkardyti homofobijos skatinimą, tikėtini ir smurtiniai išpuoliai, ypač eitynių „Už lygybę“ metu“.

Kreipimosi autoriai nepriklauso mažoms, niekingoms frakcijoms, kurios neturi jokios įtakos ir į kurių nuomonę niekas neatsižvelgia. Jų statusas yra kitoks. Dauguma priklauso socialdemokratų, taigi galingiausiai Seimo frakcijai. Jie nėra pėstininkai, nereikšmingi partijos nariai. Algirdas Sysas yra Seimo pirmininko pavaduotojas, Birutė Vėsaitė buvo ūkio ministrė, Julius Sabatauskas yra Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas, taigi komiteto, kuris svarsto teisės aktų projektus. Kreipimąsi taip pat pasirašė vienas iš įtakingesnių Lietuvos politikų, Liberalų Sąjūdžio vadovas Eligijus Masiulis.

Šitiems politikams visos durys Lietuvoje yra atviros. Jie bet kada gali susitikti su premjeru Algirdu Butkevičiumi, vidaus reikalų ministru ir policijos pareigūnais, įtakoti Seimo darbotvarkę. Jie kviečiami į politines televizijos ir radijo laidas, jų straipsniai spausdinami laikraščiuose ir interneto portaluose. Jie nėra bejėgiai, tad kam kreiptis į Šulčą ir kai kuriuos kitus europarlamentarus, kurių žodis Lietuvoje turės minimalią įtaką? Ir tai daryti, kai vos pradėta svarstyti minėtus „žmogaus teises pažeidžiančius siūlymus.” Lietuvos žmonės išrinko šiuos politikus, patikėjo jiems krašto likimą. Jie, o ne kas kitas, yra pirmiausiai atsakingi už padėtį Seime, valdžios institucijose. Kreipimasis rodo, kad jie nesuvokia savo atsakomybės, bando ją perduoti kitiems.

Ar jie mano, kad jų kolegos nepalaikys ir neišklausys jų, o pritars žmogaus teisės pažeidimams? Ar jie tikrai įsitikinę, kad jų Vyriausybei pavaldžios teisėsaugos institucijos negebės ar nesistengs apsaugoti gėjų eitynių dalyvių, kad jų partija abejinga piliečių saugumuu? Dabar ne 2010 m., kai gėjų eitynių išvakarėse 2010 laikinasis generalinis prokūroras R. Petrauskas gėdingai aiškino, kad reikia sustabdyti eitynes ne dėl to, kad žygiuos seksualinės mažumos, o dėl to, kad bus sunku apsaugoti dalyvius nuo priešiškai nusiteikusių žmonių. Šį kartą atsakingi pareigūnai taip nusišneka. Pagaliau, jei padėtis kritiška, ir kai kurios valstybės institucijos (kreipimesi jos nenurodomos) savo neveiklumu kursto neapykantą ir vengia imtis priemonių užkardyti homofobijos skatinimą, tai kodėl prašyti užsieniečių vertinti įstatymo projektus, o ne imtis skubių priemonių pačioje Lietuvoje šioms institucijoms pažaboti, kreiptis į bendrapiliečių sąžinę ir ieškoti paramos?

Kyla įtarimas, kad tai politinis šou, kuriuo kai kurie Seimo nariai nori pataisyti savo įvaizdį ar sukurti veikimo regimybę. Jei noras kreiptis į Šulcą tampa nesuvaldomas, Sysas galėtų skųstis, kad socdemai neįgyvendina pažado įvesti progresinius mokesčius, tuo apsunkina kovą su socialine atskirtimi ir priešinasi socialiniam teisingumui.

Parlamentarai seniai žemina Seimo institucinį orumą. Paprastai deputatai neleidžia kitoms valdžioms kištis į parlamento vidaus reikalus. Pralaimėjus balsavimą Lietuvoje skubama kreiptis į Konstitucinį Teismą (KT) su viltimi, kad jis atitaisys padėtį, paneigs Seimo balsavimo rezultatus. KT prašomas pasisakyti dėl smulkmenų, nutarti, ar parlamentarai gali didinti savo atlyginimus, kokia papildoma veikla jie gali užsiimti. Kai pats Seimas negerbia savęs, negerbia jo ir eiliniai piliečiai.

Kreipimasis į Europos institucijas yra panašus nesusipratimas, ypač kai jos įveliamos į Lietuvos politikos vidaus ginčus pradiniame įstatymų svarstymo tarpsnyje. Prieš pustrečių metų Europos Parlamentas (EP) priėmė rezoliuciją, raginančią Seimą nepriimti įstatymo, numatančio baudas už homoseksualių santykių propagavimą. Tada europarlamentaras Vytautas Landsbergis ne be pagrindo pasipiktino dėl EP kišimosi į nacionalinio parlamento darbą anksčiausioje stadijoje. EP rezoliucijoje buvo kalbama apie saviraiškos laisvės pažeidimą, nors jokio pažeidimo nebuvo, nes vieno parlamentaro įstatymo projektas dar nėra parlamento sprendimas.

Kreipimusi į Europos institucijas Seimo nariai atlieka meškos patarnavimą. Bet koks atsakymas veikiausiai skatins priešiškumą ES institucijoms, prisidės sukuriant įspūdį, jog Briuselis mėgina primesti savo nuostatas ir diktuoja savo sąlygas Lietuvai, negerbia šalies savitumo, nesupranta ir nepaiso lietuvių tradicijų. ES populiarumas smunka, vis labiau žmonių reiškia nepasitenkinimą jos veiksmais, kalba apie demokratijos deficitą ir Briuselio diktatą. Ne tik mažos šalys jautriai reaguoja į tai, ką jie laiko Briuselio arogancija. Prieš kelias savaites Europos Komisijai (EK) paraginus Prancūziją mažinti savo deficitą ir pertvarkyti pensijos sistemą, šalies prezidentas Francoise Hollandas piktai pabrėžė, kad EK negali diktuoti, ką Prancūzija turi daryti, ir kad Prancūzija viena nutars, kaip įgyvendinti struktūrines reformas. Savo kreipimusi Seimo nariai ne tik nesustiprins savo pozicijų, bet gali kenkti ES tuo metu, kai ES jau ir taip kritikuojama. Europos institucijos dažnai atlieka svarbų darbą, kritiškai vertindamos kai kuriuos Lietuvos valdžių sprendimus, duodamos naudingus pasiūlymus. Gaila, kad jos kviečiamos susikompromituoti.

Šaltinis: www.alfa.lt