Ji gyvena meile Sąjūdžiui

Ko pyksta Angonita

Kai 2010-ųjų pabaigoje Lietuvos radijas Ją paskelbė metų žmogumi, pirmoji reakcija buvo kategoriška: NE! O netrukus, atsitokėjusi, bet vis dar supykusi, paklausė: kodėl mane? Paskui, kai jau vis dėlto teko oficialiai priimti šį Metų žmogaus vardą, Ji, dar ir visai Lietuvai girdint, buvo pavadinta „Sąjūdžio Metraštininke“, „Sąjūdžio Vyturiu“ ir „Sąjūdžio Pelėda“, galėjai regėti Jos veide džiaugsmą, tačiau jis buvo tarsi pamieštas kažkokiu jei ne pykčiu, tai bent jau dvasiniu diskomfortu.

Kai kas Ją vadina Sąjūdžio siela, bet Ji irgi kategoriškai tokį komplimentą atmeta.

Kai bendražygis Arvydas Juozaitis ją pavadina „Sąjūdžio antrosios bangos pribuvėja“, ji irgi krūpteli. O kai kitą Sąjūdžio pirmeivį rašytoją Vytautą Bubnį, nuvažiavusį tolėliau nuo Vilniaus susitikti su savo knygų skaitytojais, kas nors paklausia apie Ją, jis ima pasakoti, kad iki šiol Ji gyvena meile Sąjūdžiui ir tikriesiems jo žmonėms. Štai tuomet Ji net nenurausta. Bet tik todėl, kad negirdi, net nenujaučia, ką ten tas Jos mylimas rašytojas ir Sąjūdžio laikų bendražygis apie Ją šneka. Bet jis apie Ją beveik nieko nešneka. Tik pasako viską: „Ji iki šiol gyvena meile Sąjūdžiui ir tikriesiems jo žmonėms“.

O kaip atskirti tikrą Sąjūdžio žmogų nuo netikro? Nuo apsišaukėlio. Sąjūdiška praeitimi prisidengus pretenduojančio, pavyzdžiui, patekti į Seimą. Reikia tik atsistoti ir viešai jį paklausti: „Ką Lietuvoje reiškia žodis ANGONITA?“ Ir viskas. Net atsakymo nereikia laukti. Iš akių visi supras: svetimas jis ar ne. Ir dar supras - vyti jį lauk ar apsikabinti. Ir balsuoti už jį. O svarbiausia, žinoti, kad juo nenusivilsi. Tai todėl, kad žodis ANGONITA yra Sąjūdžio „slaptažodis“, testas. Ir dar - Jos vardas. ANGONITA. O pavardė? O pavardės galbūt šiandien ir nebūtina minėti. Net Atgimimo laikų Sąjūdžio žmonių dauguma, ko gero, pavardės ir nebežinojo. O vos išgirdus „Angonita“, jų sielos ir šiandien, po tiekos metų, sušyla.

- Mieloji Angonita, šiandien turėjau progos stebėti jus darbe. Neatsitraukianti nuo telefono, šnekanti su Atgimimo laikų sąjūdiečiais, tikslinanti sąrašus jų, atvyksiančių į Sąjūdžio 25-ųjų metų iškilmes Vilniuje. Į visus iki šiol kreipiatės vardais...

- Taigi savaime aišku.

- Man ne tik savaime, bet ir apskritai neaišku. Kai daugiabučio laiptinės kaimynus ne visus pažįsti, gyvendamas su jais ilgiau nei jūs su Sąjūdžiu.

- Taigi tie, su kuriais šiomis dienomis šneku - ne bet kas? Čia - Sąjūdžio žmonės. Gal aš ir ne visus jo žmones Lietuvoje pažįstu, bet tie, su kuriais tada teko bendraut, su kuriais susitikdavome, kai važinėdavome po rajonus... Gal aš nelabai randu žodžių pasakyt, nes ne poetė esu, fizikė. Bet jiems jaučiu tokią didžiulę pagarbą. Aš ir šiandien jaučiu jų šilumą. Jie visi yra daugiau nei šeima. Ypač tie, kas tada atlaikė vietinių „karaliukų“ spaudimą - ir rajono vadų, ir kolūkių, ir ne kolūkių. Galų gale reikėjo atlaikyti net Sąjūdžio grupėse iškylančias kažkokias intrigas ar susiskaldymus - juk ne kiekvienas kiekvienam privalėjo labai patikti. Bet jie visa tai atlaikė. Tai buvo vietos šviesuomenė. Gydytojai, mokytojai, pasitaikydavo net komjaunimo sekretorių.

Pasakykite man bet kokį rajoną, o aš jums išvardinsiu jo ryškiausius to meto Sąjūdžio žmones.

- Beprasmis eksperimentas - aš gi negalėsiu patikrinti. Geriau jūs man papasakokite, Angonita, kaip šiandien atrodo jūsų susitikimai su jais. Pavyzdžiui, einate Gedimino prospektu - ir prieš jus išdygsta jis, Sąjūdžio žmogus iš Šilalės ar Žagarės! Tarsi išniręs iš 1989-ųjų. Kaip elgiatės? Apsikabinate? Bučiuojatės?

- Aš galiu pasakyt... Žinot, kaip yra? Jūsų klausimas... Labai... Druska ant ir taip skaudžios žaizdos. Baisiausia, kad tau per šitą visą lėkimą, ieškojimą, skubėjimą nebelieka laiko gyvam pabendravimui. Kaip žiauriai tas gyvenimo tempas, ta skubanti kasdienybė nužmogina mūsų santykius. Labas, kaip gyveni - ir toliau bėgi. Paskui, kai atsistoji prie jo karsto arba kai tiesiog sužinai, kad jo jau nebėra, pajunti, kiek daug nespėjai jam pasakyti. Kiek daug ko nesuskubo pasakyti jis tau. Visą laiką kažkas sutrukdo. Ir stovi šitas gumulys ant širdies, kad tu tam žmogui net nepasakei AČIŪ.

- Už ką ačiū?

- Už ką? Kad kažkada, svarbiausiomis mūsų dienomis ir valandomis, buvome kartu. Kiek daug jie man davė. Ir dar dabar duoda. Net tie, kurie jau išėjo. Ačiū už tai, kad kai tau būna sunku, tu ir šiandien gali į jį tarsi atsiremti. Net į tuos, kurių jau nebėra, atsiremi ir toliau keliauji. Toliau bėgi. Tik kapinėse neskubi. Nueinu. Dažniausiai viena. Kad galėčiau su jais pasišnekėti. Tyliai ir neskubėdama. Pasišneku su Laimonu Noreika, į kurio Sąjūdžio renginiuose tariamus Justino Marcinkevičiaus ir Mažvydo skiemenis „Lie-tu-va“ atsiliepdavo visa Lietuva savo šimtais tūkstančių skiemenų. Laimonas man vis sakydavo: „Tai užeik kada, sese, kodėl neužeini?“ Mes vieni kitiems tada buvome tokie - sesės, broliai, tėvai... Tarp mūsų buvo ir lieka kažkoks nepaaiškinamas ryšys - ne visai kaip brolio ar sesers, ne visai kaip tėvo ir sūnaus - kažkoks kitoks, bet ne mažiau artimas.

Nesuspėjau tada užbėgti pas Laimoną. Tai dabar užeinu. Ir pas jį ir pas kitus, mus pažadinusius. Nuo Sąjūdžio 20-mečio iki 25-mečio tiek daug savo žmonių praradome, tiek daug didžiulių Sąjūdžio asmenybių. Nueini pas juos ir tyliai neskubėdama šnekiesi.

- Kaip jūs, jauna mergaitė, jautėtės šalia jų, tų didžių asmenybių?

- Atsimenu, dar iki Sąjūdžio, būdavo, klausaisi mūsų didžiųjų poetų posmų, jų pačių skaitomų - atrodo, prie tokių niekada neprisiartinsi, neprisiliesi. O Sąjūdis atvėrė nepaprastą galimybę nuolat bendrauti net su tais, kurie anksčiau tau atrodė dievai. Ir staiga jie tau atsiskleidžia ne tik savo dieviškomis galiomis, o ir žmogiškomis silpnybėmis - ir nuo to jie tau tampa dar žmogiškesni. Jie pastebėdavo mūsų, jaunų žmonių, sąjūdžio juodadarbių, pastangas, mokėjo garsiai žavėtis jomis, labai nuoširdžiai su mumis bendraudavo, gerbė mus. Jie džiaugdavosi mus tokius matydami. Jie mums, jaunimui, buvo išminties mokykla. Jūs neįsivaizduojate, kaip mes gėrėme tų žmonių žodžius, mintis. Man tai buvo klodai išminties, klodai suvokimo.

O aš dar ir savų bėdų buvau prislėgta. Jau ir tada buvau pašlubčiojanti, kuriai jau ne kartą gyvenime yra tekę pasijusti „atstumtąja“. Visuomenė būna ir gana žiauri. O čia, Sąjūdžio būstinėje, staiga pastebiu, kad jie, šitos didžiosios asmenybės, mane „priima“. Priima tokią, kokia esu. Tarsi sveika tarp sveikų. Ir tau tarsi kažkokie sparnai išsiskleidžia. Įsivaizduojate, tavo neįgalumas išsiskleidžia sparnais! Įsivaizduojate, kokia paskata dirbt dieną naktį?

- Angonita, kai jums žmogus pasako komplimentą, ir dažniausiai pelnytą, jūs tarsi išsigąstate? O tada, Sąjūdžio laikais, nebijojote. Manau, tada buvo pavojingesnių grėsmių nei komplimentai?

- Nuoširdžiai sakau, aš pati geriau žinau, ko esu verta. Buvau Sąjūdžio darbininkė. Žaliaraištė, „praktinis žmogus“, atliekantis labai konkretų darbą. Ne teorijas kažkokias skleidi, o dirbai tą kasdienį, kaip mes sakydavome, juodą darbą. Ir tas juodas darbas man ir yra didžiausias komplimentas. Mūsų daug tokių buvo. Mūsų daug tokių reikėjo. Ir mes tikrai tada nieko nebijojome. Gal todėl, kad buvome jauni.

Būdavo, užeina į Sąjūdžio būstinę pagyvenę tremtiniai, atneša kokį sumuštinį ir klausia: vaikeli, vaikeli, kaip tu nebijai? Mes puikiai suprasdavome jų tokį klausimą - jie jau buvo tremtyse ir lageriuose tiek patyrė. O mes apie tai tik girdėję ar skaitę. Ir dar sklidini maksimalizmo. Kokios ten galėjo būti baimės. Bet svarbiausia, Sąjūdyje visada žinojai: TU NESI VIENAS!

Šaltinis: www.respublika.lt