Arvydas Juozaitis. „Šlachetna“ Lietuva buvo Lenkija

Mes jau buvome Lenkija

Lietuviškieji XIX amžiaus tautinio atgimimo šulai (kone visi, ir net Baranauskas, Maironis, Kudirka, o ir Čiurlionis) gyveno su lenkų kalba ant lūpų. Dabar nejauku net kalbėti, tačiau daugelis lietuvių jaunikaičių šaipėsi iš tėvų kalbos. Nes mokytis, bręsti ir kilti į pasaulio šviesą, vadinasi, prabilti žmoniškai, reiškė prabilti „šlachetnai“ - lenkiškai. Reikėjo išlipti iš tvarto ir jaujos - lietuvių kalbos. (Kam tada rūpėjo, kad lietuviai kalba dešimtis kartų senesne ir gerokai turtingesne, kone sanskrito kalba?) Buvo skubama nusikirpti „lietuvišką liežuvį“. Lenkiškumas švietė ant kiekvieno katalikų bažnyčios altoriaus, vadinasi, buvo „šventas daiktas“. Lenkiškumas reiškė daug ką, o ypač pasipriešinimą Rusijai ir Rusijos ortodoksų bažnyčiai. Buvo garbinga ir patriotiška kalbėti „šlachetnai“. Pagaliau visi puikiai žinojo, kad net Lietuvos valstybingumo likučius sauganti diduomenė savo dvaruose kalba prancūziškai ir „šlachetnai“. Visi tie grafai ir bajorai svajojo atkurti žlugusią Žečpospolitą. Atkurti lenkų kalbos erdvę. Net sukilo dėl tos erdvės ir tų žemių 1831 ir 1863 metais. Žinoma, sukilimams vadovavo lenkiški vadai iš Varšuvos.

Kitaip būti negalėjo. Nes 1795 metais likviduota Žečpospolita jau tiek buvo evoliucionavusi „dviejų tautų karalystėn“, kad jos Konstitucijoje nebeliko nė Lietuvos vardo. Vadinasi, prieš ateinant carienei Jekaterinai II, Lietuvos nebebuvo. Lenkijos elitas prarijo lietuviškąją šlėktą ir diduomenę, vadinasi, šventė 400 metų trukusios politikos pergalę.

O šiandien? Lenkijos valstybė vėl švenčia „Gegužės 3-iosios“ Konstituciją pompastiškai, prisimindama daug garbingų ženklų. Nutylėdama, žinoma, kad toji Konstitucija palaidojo Lietuvą. Nors galėtų ir pasididžiuoti, kad sėkmingai baigė Krėvos sutarties ir Liublino unijos kelią. Prarijo Lietuvėlę.

O mums nėra ko pykti - patys prakišome istoriją. O juk galėjo būti ir atvirkščiai - Lietuva galėjo praryti Lenkiją. Tik tada jau tikrai būtų „šlachetnai“ kalbanti didžioji Lietuva.

Lietuva Lenkijoje didesnė

Dar būdamas paaugliu kaktomuša susidūriau su „Lietuva Lenkijoje“. Gastronominiu, taip sakant, būdu. Olštyno pieno produktų vitrinoje stovėjo balto skysčio butelis su užrašu „Lietuviškas jogurtas“. Iš dviejų lenkiškų žodžių su pasididžiavimu supratau tik pirmą ir visai nenutuokiau, ką reiškia antrasis. Brandaus brežnevinio socializmo metais vargu ar vienas iš šimto TSRS piliečių žinojo, kas yra „jogurtas“. Tačiau dviejų žodžių derinys lenkiškoje vitrinoje nuteikė mane labai lietuviškai: „Štai kokie mes galingi, Lenkija pripažįsta mums net tai, ko mes neturime!“ Dievaži, taip tada ir pagalvojau. Vėliau Varšuvoje valgiau ir lietuvišką duoną, ir lietuvišką sūrį (žinoma, pavadintą lenkų kalba). O jau visai neseniai, praeitą savaitę, teutonų sosto Marienburgo pilyje, restorane perskaičiau, kad tradiciniai lenkiški „fliakai“ į anglų kalbą verčiami taip: „lietuviška sriuba“. O jau bulvių patiekalų su būdvardžiu „lietuviškas“ - apstu visur. Mes labai smagiai įkorporuoti į Lenkijos skrandį! Lietuvą lenkas jaučia ir „žečpospolitiškai“, ir „gastronomiškai“.

Neseniai teko susipažinti su viena sociologine apklausa. Pasirodo, Varšuvos gatvėje sustabdytas eilinis lenkas į klausimėlį: „Kaip manote, kokio dydžio Lietuva?“, atšaus ilgai negalvodamas. Ką atšaus? Kad Lietuvos teritorija yra kone pusė Lenkijos dydžio, o gyventojų mes turime tikrai ne mažiau negu Baltarusija (10 milijonų). Kaip smagu išgirsti! Išbučiuotum kiekvieną, kuris taip galvoja. Kad ir negalvodamas. Iliuzija, o juk kokia maloni!

Vadinasi, reikia daryti išvadas. Nes gatvėje skambančios nuomonės formuoja kiekvienos normalios šalies gaires - tiek vidaus, tiek užsienio politikoje. Vadinasi, pirma, esame galingesni kaimynų galvose ir sielose, negu esame iš tikrųjų. Ir, antra, ne juokais Varšuva siunta, kai „lietuviai smaugia lenkų mažumą Vilnijoje“. Matyt, mes lietuvišką Prospero Merime (Prosper Merimee) „Lokį“ lenkams primename, o gal ir „batką“ Lukašenką? Žodžiu, sugebame mes „šlachetnai lietuviškai“ smaugti demokratiją.

Lietuvos atgimimas - baisi liga

Taigi XIX-XX a. sandūroje ėmė ir lietuviškai pabudo Baranauskas, Maironis, Kudirka ir net Čiurlionis. Sutriko „šlachetnai“ kalbantys lietuviai bajorai, o ir prasimušėliai miestiečiai. Visi pasijuokė į kumštį, pavadino lietuvybę „litvomanijos“ liga ir nusisuko. Ko norėsi iš kaimiečių? O kiti, „krajovcai“, ėmė pamokslauti, Varšuvoje mus skųsti, esą, girdi, „litvomanija“ primena bjaurius vėjaraupius, kurie, susirgus jais trisdešimties metų, labai sunkiai išgyvenami. Nesuprato lenkiškai kalbantys lietuviai, o ypač Pilsudskis su Želigovskiu, ko tie kvailiai nori? Mužikais likti? Lenkišku 400 metų ilgumo kilimu nežengia? Juk tau, trečias broli Jonai, tas kilimas nuaustas ir nutiestas! Lenkų kalba - langas ir vartai į pasaulį, o Lietuva - Lenkijos dalis, ir baigtas kriukis. „Ne! - pasakė žemaičiai, suvalkiečiai ir aukštaičiai. - Mes kilimą perausime, ir bus jis tikrų, o ne „šlachetnų“ raštų!“ Kvailiai tie mūsų broliai, pagalvojo „šlachetni“ lietuviai Pilsudskis su Želigovskiu ir įvedė savus „lietuvių ir baltarusių“ pulkus į Vilniją. Kad pamokytų žemaičius (kažin kodėl taip ėmė vadinti mus buvę broliai) plieno koše. Būtų ir toliau mokę, toliau ėję per Kauną iki pat Klaipėdos, tačiau... Tačiau dabar ne ta kalba.

Lenkijos diplomatai, smagiai jautęsi 1919 m. Versalio taikos konferencijoje, pasakojo visai Europai apie „litvomanijos“ ligą. Ir jau ne vėjaraupius, o pokario vidurių šiltinę. Kurią Lenkija apsiima labdaringai išgydyti. Lenkai su malonumu pripažino niekad nebuvusias latvišką Latviją ir estišką Estiją, tačiau apie lietuvišką Lietuvą nieko nenorėjo girdėti. Ir kitų balsus tildė. Netgi galingą poligloto Augustino Valdemaro balsą užrėkdavo.

Bet visa tai... pateisinama, jeigu žiūrėtume į Lietuvą nuo Krokuvos ir Varšuvos bokštų. Juk Lietuva seniai buvo „suvirškinta“ ir seniai tapusi Lenkijos dalimi. Tad ko čia tie lietuviški lietuviai prieš bendrą likimą šokinėja kaip varlė prieš dalgį, ko geidžia? O jeigu ir geidžia, vis vien neatiduosime. Nes kaip galima atsisakyti? Šitiek Lenkiją garsinusių lietuvių tėviškių ir tėvonijų? Kam atiduoti? Kažkokiems mužikams ir ligoniams? Nesunku įsivaizduoti: taip ir jautė Pilsudskis, tikras „Vidurio Lietuvos“ patriotas. Degė teisuolio ugnimi akys.

Tačiau Lenkija pralaimėjo, Lietuva atskilo ir gimė. Su baisiais nuostoliais gimėme, bet vis dėlto. Mes atsiradome ant pasaulio žemėlapio pirmiausiai kaip raštas ir kaip kalba. Mums trūks plyš reikėjo savų „š“ ir „č“ raidžių, kad jomis apibrėžtume teritoriją, kurioje Lietuva skelbia save Lietuva, o ne Lenkija. Tiesa, nebeatgavome Vilnijos krašto, kurį „šlachetnas“ lietuvis Pilsudskis lenkino iki pat savo mirties. O ir po jo mirties darbas tęsiamas. Stebuklingu būdu - tęsiamas net dabar. Net žlugus TSRS imperijai. Ir vėl - vadovaujama iš Varšuvos.

Tik ar dabar, brolyčiai, 1831-ieji? Ar 1863-ieji? Ir jūs patys, brolyčiai „šlachetni“ lietuviai, ką darote? Juk pasiekėte keistą pergalę: sugebėjote į savo kovinę-partinę organizaciją „Lenkų rinkimų akciją Lietuvoje“ įtraukti, praryti ir suvirškinti rusakalbių pajėgas. Tai bent istorinė sėkmė.

Tik ar sėkmė? Apie tai būtų kita kalba.

Šaltinis: www.respublika.lt