Romualdas Grigas. Kaltinimai „valstybės rūmų“ istorikams

Išgyvename nerimą. Nerimą dėl viešai ir nebaudžiamai ardomos valstybingumo konstrukcijos. Tiesa, vis dėlto išdrįstama atsargius kaltinimus priskirti Lietuvos lenkų akcijai, jos vadovui. Kitoje kurioje nors savo orumą saugančioje valstybėje panašaus braižo asmuo seniai sėdėtų kalėjime. Bet to negali būti pas mus. „Akcininkai“ įgijo politinę neliečiamybę... Bet gal šioje byloje reikšmingiausia - jėgos, palaikančios ir kurstančios polonizaciją Vilnijos krašte.

Prieš keletą metų Prancūzijoje miręs kunigaikštis Ježi Giedroic („Kultūros“ žurnalo leidėjas) pačių lenkų nebuvo mylimas. Už ką? Na, kad ir už tai, jog „barė“ demokratinės Lenkijos Vyriausybę, kad ši neslapukaudama pinigais ir kitaip šelpia lenkų Lietuvoje nacionalistinę, šovinistinę veiklą. Toji misija, regis, tik dar su didesne energija, tęsiama ir šiandien...

O Lietuva? Jos valstybininkai? Šiame savo komentare juos kol kas paliksiu ramybėje. Priklausau akademinei bendruomenei ir kalbėsiu apie tai, ką aiškiau regiu savo aplinkos dirvonuose.

Protu nesuvokiama, kaip visus tuos atgautos Nepriklausomybės metus mūsų „oficialieji“ istorikai įtikinėjo tautą ir valstybininkus, kad mes, lietuviai, taip ir būtume likę laukiniais, tikraisiais barbarais, jeigu ne lenkų kilniai ištiesta pagalbos ranka! Jeigu ne krikščioniškoji jų misija. Jeigu ne Lenkijos kilniais tikslais grįsta pastanga civilizuoti barbarybės tyrlaukiuose gyvenusią lietuvių tautą. Vienas iš jų, sėdėdamas prieš televizijos kamerą, tvirtino, kad įmanu net nubrėžti aiškią ribą, nuo kada lietuviai tapo civilizuoti. Anot šio mokslininko, tai nutikę apie XV-XVI amžių, kai lietuviai (žinoma, su lenkų pagalba) įsigijo kates... Visai neseniai šis garbusis istorikas iš lenkų kalbos išvertė ir spaudoje paskelbė knygą apie tai, kad jokio želigovskinio sąmokslo Lietuvoje 1920-aisiais nebuvę. Paprasčiausiai vykęs lietuvių tarpusavio pilietinis karas ir kad „silpnesnioji pusė“ buvo priversta glaustis prie istorijos išbandyto tikrojo savo bičiulio...

Kitas gi, garbesnių titulų ir amžiaus istorikas, savo interviu viename iš Lietuvos laikraščių yra atvirai pareiškęs: mes - jokie ne lietuviai, o slavų atšaka, kalbanti lietuviška tarme...

Būtent tokiais ir panašiais teiginiais „puošiama“ Lietuvos ir lietuvių tautos istorija, kuri yra dėstoma šiuolaikinės Lenkijos gimnazijose ir universitetuose.

Mano minimi istorikai apdovanoti ne vienu mūsų valstybės, bet ir jos „vyresniojo brolio“ ordinu. Įdomi ir „mįslinga“ kitiems yra mūsų valstybė...

Kalbu ne apie rytinį, o pietinį „brolį“. „Vyresniojo“ teises jis prisiėmė dar 1385-aisiais ir teisiškai įtvirtino 1569 metais. Nuo tada į lietuvius buvo imta žiūrėti tik kaip į vasalus, kurie privalą atsikratyti ne tik savo prigimtinės kultūros, bet ir prigimtinės kalbos. Taip, beje, pasielgė lietuvių kilmingieji, nenorėję prarasti savo privilegijų. Būtent jie, nuošalėje palikę savo tautą, gerokai sustiprino pačios lenkų tautos ir valstybės gyvybingumą.

Bet su liaudimi lenkams sekėsi sunkiau. Šie vis tebesilaikė savo žemės, kalbos ir įsitikinimų. Bet... Buvo palikti vieniši didžiajame kovos už savastį lauke. Etnografas grafas Konstantinas Tiškevičius, su savo garlaiviu Nerimi ir Nemunu 1856 metais atplaukęs iki Kulautuvos, taip ir nesurado drąsesnių moterėlių, kurios būtų pasiryžusios jam sudainuoti nors vieną lietuvišką dainą. Dainuoti lietuviškai buvo bažnyčios draudžiama kategoriškai. Nes tai buvo vertinama kaip ypatinga stabmeldystės apraiška. Beje, Kulautuva priklausė Žemaitijos vyskupystei, kurios ganytoju tuo metu buvo garbusis Motiejus Valančiauskas (Valančius).

Kodėl apie visa tai rašau? Ir dar su pikta gaidele... Ogi dėl to, kad mes, lietuviai, esame persotinti „perteklinės tolerancijos“. Su mumis, tyliai stebint Briuseliui, siekiama elgtis kaip su prasčiokiškos kilmės vasalais. Dėl to, kad mūsų politikai (kartu su mokslo bendruomene ir organizuotais piliečiais) pagaliau garsiai ne tik „vyresniajam broliui“, bet ir pasauliui pasakytų: baikite žiūrėti visada alkano katino akimis į Lietuvą kaip į geidžiamos dešros gabalą.

Šaltinis: www.respublika.lt