Zenonas Butkus. Tautos, siekdamos išlaikyti savo savastį, privalo turėti tautinį istorinį naratyvą

Lietuvių tautos istorija – nuolatinė kova dėl išlikimo. Tai ryškiausiai žymi XX amžiaus istorijos puslapiai, kuriuose netrūksta pralieto kraujo už tėvynę, tačiau, lyg dauguma Holivudo veiksmo filmų, turi laimingą pabaigą. Lietuvos valstybingumas – ta sąlyga ir priežastis, kuri leido ir dėl kurios kovojo daugybė Lietuvos patriotų. Tad apie svarbiausius praėjusio šimtmečio Lietuvos įvykius, kovą dėl nepriklausomybės, kalbėjomės su Vilniaus universiteto Naujosios istorijos katedros vedėju profesoriumi Zenonu Butkumi. 

Vasario 16-oji – esminė valstybingumo data

Kai kalbame apie Lietuvos valstybingumą, dažniausiai minime dvi pagrindines datas – 1918-ųjų Vasario 16-ąją bei 1990-ųjų Kovo 11-ąją. Tai dvi Lietuvos nepriklausomybę žyminčios ir ypatingai svarbios dienos. Neretai jas bandoma lyginti ir vertinti, kuri iš tiesų yra svarbesnė. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu? O galbūt išvis jų lyginimas yra neteisingas, nes be pirmosios nebūtų antros?

Iš tiesų šį lyginimą galima neretai aptikti. Tačiau derėtų nepamiršti ir 1253 metų liepos 6-osios. Mindaugo Lietuvos gimimas yra taip pat sudėtingomis sąlygomis sukurtas valstybingumas, leidžiantis kalbėti apie istorinę mūsų tautos valstybę. Na, bet iš tiesų Vasario 16-ąją iš šių derėtų laikyti svarbiausia data. Lietuvos Tarybos apsisprendimas skelbti nepriklausomybę tokiomis sąlygomis, kai buvo menkos galimybės kurti valstybės institucijas, yra lemtingas. Signatarai teigė, kad tai yra amžinas aktas, jame nebuvo nubrėžta jokia politinė doktrina, tai palikta Steigiamajam Seimui. Tačiau Kovo 11-oji taip pat itin garbingas ir sudėtingas žingsnis, kurį įtvirtinti teko kitų metų Sausio 13-osios aukomis. O taip pat nereikėtų pamiršti ir 1949 metų Vasario 16 dienos, kai Lietuvos partizaninis sąjūdis paskelbė nepriklausomybės deklaraciją, kurioje nurodyta, kad ne okupacinė, o jų valdžia yra aukščiausia. 

Paminėjote Mindaugo Lietuvą. Kartais pasigirsta nuomonių, kad 1918-aisiais prasidėjo naujos, modernios valstybės etapas, kuris visiškai atsietas nuo istorinės Lietuvos.

Taip, tačiau to visiškai nederėtų priešinti. Šiandien jauni mokslininkai, ypač nuvykę į Vakarus, susižavi teorijomis, kad viską galima konstruoti, taip pat ir tautas. Tautinis pabudimas pripažįstamas, tačiau neanalizuojamas jo turinys. Bet pažvelgus į lietuvių ar kitų tautų atgimimą akivaizdu, kad jis iš tiesų vyko. Be intelektualų, be kaimo bibliotekėlių steigimosi, jis negalėjo vykti ir tai buvo nuoseklus procesas. Bet kokiai tautai yra labai svarbus valstybingumas. Pažiūrėkite, kokia didelė kurdų tauta, tačiau jie neturi savo valstybės ir šiandien visas rūpestis šia tauta apsiriboja vienos kitos antklodės numetimu... Šiandien itin akcentuojamas pilietiškumas nėra pakankamas, tai parodo Romos imperijos žlugimas. Todėl lietuviams valstybė yra tautos namai, saugi vieta. 

Istorinės tautos per atgimimą kūrė herojinius epus, mitus – tai, kas parodytų aiškų jų istoriškumą, o ne atsiradimą iš niekur, sukonstravimą. Įstojus į Europos Sąjungą blanksta tautinis tapatumas. To neturi būti, Lietuva negali būti tik teritorija sąjungoje, ji turi rodyti tautai būdingą pilnatvę: aukštasis mokslas, moksliniai tekstai gimtąja kalba turi likti pagrindu, Lietuva neturi virsti senelių namais, todėl negalima jau akivaizdžiai žalingos emigracijos paaiškinti globalizacija. Grėsmes reikia įvardinti ir jas spręsti. 

Krikščionys demokratai prisidėjo prie valstybingumo įtvirtinimo

Pakalbėkime apie tarpukarį. Koks didžiausios to meto partijos - krikščionių demokratų –  indėlis į Lietuvos valstybingumo įtvirtinimą?

Krikščionys demokratai buvo gausiausia Lietuvos politinė partija, laimėjusi daugumą Steigiamojo seimo rinkimuose. Verta pabrėžti, kad prezidentas Antanas Stulginskis ypatingai saugojo Lietuvos valstybingumą. Dažnai užmirštamas svarbus aspektas – užsienio jėgos, ypatingai Rusija, siekė paveikti ne tik išoriškai, tačiau ir per vidaus politiką. Sovietams regiono nestabilumas ir konfliktas tarp Lietuvos ir Lenkijos buvo naudingas, todėl krikščionys demokratai buvo pati nepalankiausia partija sovietams, nes būtent jie būdami katalikais buvo traktuojami kaip galintys pasiekti sutarimą su Lenkija. Kitas dalykas – krikdemų ryšiai su Vatikanu, kuris sovietams ir Stalinui buvo itin nepalankus ir nepriimtinas. Įdomus momentas – Vatikano galią ir popiežiaus įtaką Stalinas niekino, klausdamas, kiek gi jis turi divizijų? Tiesa retas žino popiežiaus atsakymą, jam sužinojus apie Stalino mirtį: dabar jis pamatys, kiek mes jų turime. 

1922 m. krikdemo Mykolo Krupavičiaus inicijuota ir vykdyta Žemės reforma yra laikoma ypatingai svarbia tiek Lietuvos ekonomikai ir ūkiui, tiek ir lietuvių tautos konsolidacijai. Juk būtent per tuos 20 metų subrandinta tauta vėliau milžiniškai būriais ėjo į miškus. Tačiau labai įdomus Žemės reformos aspektas – jos pagrindimas tarptautinėje arenoje, kuri apie Lietuvos savarankišką valstybingumą turėjo didelių klausimų... Kokia, jūsų nuomone, Žemės reformos reikšmė?

Žemės reforma yra viena svarbiausių datų, padėjusių įtvirtinti Lietuvos valstybingumą. Latvijoje ir Estijoje ji buvo dar radikalesnė nei Lietuvoje, todėl žemės nusavinimo ir kompensacijos už ją klausimai buvo svarstomi net tarptautiniu mastu. Tačiau visoms trims valstybėms pavyko apginti reformą nuo išorės jėgų, todėl ir ekonomiškai, ir politiškai labai reikalingas procesas įvyko.

Tačiau nemanau, kad žemės reformą galima taip kategoriškai sieti su partizaniniu sąjūdžiu. Juk partizanų veikla aktyviausia Žemaitijoje ir Dzūkijoje, ten, kur gyveno vargingesni piliečiai. Tad vien su ūkininkų klasės susiformavimu rezistencijos ir patriotiškumo sieti nereikėtų. 

Tarpukariu patriotiškumas skiepytas per mokslą

Tačiau per 20 metų nepriklausomybės buvo suformuotas stiprus tautinis identitetas. Kokiomis tad priemonėmis patriotiškumo jausmas buvo įskiepytas?

Didelis dėmesys buvo skiriamas ugdymui mokyklose, išsilavinimui, skirtas atitinkamas dėmesys humanitariniam mokslui. To pasigendu šiandien, nes vyrauja nuomonė, kad sutvarkius ekonomiką išsispręs visos problemos. Tačiau istoriškai žiūrint, suklestėjo tos šalys, kurios pirmiausia skyrė dėmesį dorovės dalykams. Štai menkai žinoma Kuršo kunigaikštystė, XVII a. ji turėjo kolonijas ir Afrikoje, ir Amerikoje, turėjo didžiulį laivyną. Tačiau jie pirmiausia pradėjo nuo dvasinių dalykų – buvo sutvarkytos mokyklos, bažnyčios, ligoninės, prieglaudos. Visuomenė buvo statoma ant bendruomeniškų dalykų, o ekonomika savaime kilo iš to. 

Pažiūrėkite, kaip humanitarų sąskaita išaugo technologiniai mokslai. Čia juk kertama pagrindinė patriotizmo šaka, juk ne tik nuo ekonominių procesų priklauso valstybės galia... Juk, pavyzdžiui, šešėlinė ekonomika yra ne tik ekonomikos, bet ir moralės klausiamas, vertybinė problema. O tarpukariu tai buvo suprantama. A. Smetona savo kalbose nuolat cituodavo antikos filosofus. Tačiau, turbūt, ne veltui jis tai darydavo. Pažiūrėkite šiandienos politikų kalbas: paskaičiuoti, sudaryti komisiją ir viskas! 

Dabar lyginame du nepriklausomybės dvidešimtmečius ir nors pastarasis jau trunka ilgiau, deja, procesai vyksta ne mūsų naudai. Juk tarpukariu buvo daug sudėtingesnės sąlygos: teritorinės problemos, atgautas valstybingumas be istorinės sostinės, reikėjo nuo nulio sukurti švietimo sistemą ir taip toliau. Tačiau kokie milžiniški pasiekimai! Todėl kartais atrodo, kad šiandien esame linkę trypčioti vietoje. Kad ir Žygaičių skalūninių dujų klausimas: baiminamasi dėl ekologijos, kad gali būti užterštas vanduo, bet juk už 50 km, prie pat Lietuvos sienos statoma abejotino saugumo atominė, kurios avarijos atveju būtų sunaikintas visas regionas. 

Antano Smetonos pasitraukimas nebuvo gėdingas

Dažnai girdime, kad didžiausia tarpukario Lietuvoje padaryta politinė klaida – sprendimas nestoti į kovą su bolševikine armija ir prezidento A. Smetonos pabėgimas iš šalies. Tai leido sovietams spekuliuoti, neva Lietuva „išvaduotojus“ pasitiko draugiškai. Kaip jūs vertinate šį istorijos vingį?

Smetonos pabėgimas įprastai vertinamas nepalankiai, tuo labiau, kad tai buvo pasikartojantis veiksmas – 1918 m. gruodžio pabaigoje, artėjant Raudonajai armijai, jis taip pat išvyko iš Lietuvos į Vokietiją. Tačiau abu pasitraukimai yra motyvuoti. 1918 m. jis vyko į Vokietiją paskolos, nes be Smetonos, žmogaus, turinčio didžiulį autoritetą, parašo, niekas 100 mln. paskolos nebūtų suteikęs. Todėl jo paties dalyvavimas buvo būtinas. Ta paskola buvo ypatingai reikalinga kurti Lietuvos kariuomenei. Dabartiniai mano tyrinėjimai parodė, kad Lietuva prarado Vilnių labiausiai dėl to, kad neturėjo tinkamos ir laiku suformuotos kariuomenės.. Ekspertai teigia, kad jeigu Lietuva būtų turėjusi nors 40 tūkst. kariuomenę, būtų galėjusi apginti Rytų Lietuva ir nuo lenkų, ir nuo sovietų. Todėl suprasdamas kariuomenės svarbą A. Smetona gruodį išvyko pasirašyti paskolos dokumentų. 

Na, o 1940-aisias, paskutiniame posėdyje, A. Smetona ragino priešintis ar bent jau pareikšti protestą, tačiau tam nepritarė kariuomenių vadai. Galbūt nebuvo pasirengta karui. Smetona buvo labai išsilavinęs ir puikiai suprato to meto politiką bei esamą situaciją, kad atėjus sovietams jam gali tekti pasirašyti okupaciją legitimuojančius dokumentus. Todėl jis pasitraukė, kad juo nebūtų manipuliuojama. Kad jo įžvalgos pasiteisino, rodo Latvijos ir Estijos prezidentų istorija, kurie nepasitraukė, sutiko ultimatumus, buvo priversti pasirašyti dokumentus. Tačiau pažadai, kad pasirašę galės vykti į Šveicariją ar Švediją greitai pakito: „galite vykti, bet į Švediją jūra banguota, tad reikia vykti per sausumą“. Taip Estijos prezidentas K. Patsas ir Latvijos prezidentas K. Ulmanis atsidūrė „sausumoje“ – Sibire, o Ulmanio kapavietė nežinoma iki šiol, greičiausiai buvo įmestas į Juodąją jūrą... Tad toks žmonių, tikėjusių, kad likdami jie ką nors pakeis, likimas. 

Tačiau nebuvo plano, ką daryti pasitraukus į egzilį. 

Taip, tam tikra veikla buvo, tačiau didžiausia klaida – nesukurta Vyriausybė emigracijoje. Kažkas buvo konstruojama, aktyviai veikė diplomatijos šefas S. Lozoraitis, tačiau to nepakako. Be to, partiniai nesutarimai išliko ir išvykus... Tačiau tai, kad A. Smetona pabėgo, yra mitas.

1941-ųjų birželio sukilimas: nepriklausomybė – misija neįmanoma

Tačiau, atrodytų, šviesulys atkurti nepriklausomybę sužibo 1941-aisiais, kai įvykus sukilimui buvo suformuota Lietuvos laikinoji vyriausybė. Tačiau tai tuo pačiu ir daugiausiai diskusijų keliantis mūsų istorijos įvykis, nes vieniems jis – didvyriškas pavergtos tautos sukilimas ir siekis net karo sąlygomis susigrąžinti valstybingumą, kitiems – negarbingos draugystės su Trečiuoju reichu aktas. Kaip jūs vertinate šią datą? Ar be birželio sukilimo galime brėžti valstybingumo liniją tarp 1918-ųjų ir 1990-ųjų?

Iš tiesų tai painus klausimas... Kažkada 1941 m. Nepriklausomybės paskelbimo tekstas buvo įtrauktas į brandos egzamino užduotis ir didžioji dauguma abiturientų jo neatpažino. Tai rodo, kad apie šį įvykį žinoma menkai, tačiau juo spekuliuojama daug. 

Sukilimas buvo nukreiptas prieš sovietų imperiją, tačiau nacistinė Vokietija nebuvo suinteresuota nepriklausomos Lietuvos egzistavimu. Tai – žinomi faktai. Tačiau mėgstama iš Vyriausybės atsišaukimų išsitraukti dalį teksto ir juo spekuliuoti. Pavyzdžiui, viename jų rašoma: „atkurti Lietuvą naujais pagrindais“. Kai kas tai interpretuoja, kad kalbama apie siekį prisidėti prie Hitlerio politikos kuriant naująją Europą! Taip ir kyla vienokie ar kitokie šio įvykio vertinimai... 

Tačiau būtina įsigilinti į istorinį kontekstą. 1918 m. Nepriklausomybės paskelbimas įvyko tada, kai Vokietija jau buvo išėjusi, o Rusija – dar neatėjusi. Viskas vyko lėčiau, nebuvo tiek tankų ir lėktuvų. O 1941 m. viena armija vijo kitą ir net tokiomis sąlygomis kyla pasipriešinimas, bandymas atkurti nepriklausomą Lietuvą! Atėjusi nacistinė kariuomenė, kurios programoje nebuvo nepriklausomos Lietuvos, iškart leido suprasti, kad tokių vilčių puoselėti neverta. O prasidėjus terorui, žydų žudynėms, Laikinoji vyriausybė turėjo nutraukti veiklą. Tad teiginys, jog lietuviai patys, be nacių žudė žydus (o ši žinia pasaulio istoriografijoje plačiai paskleista), yra klaidingas. Be abejo, buvo tokių, kurie pasidavė provokacijoms ir prisidėjo prie žudynių. Naciams buvo svarbu parodyti, kad ne vien jie, bet ir kitos tautos negali sugyventi su žydais. Tačiau tam pasidavė ir kitų tautų žmonės...

Juk Lietuviai nesuformavo net SS dalinių, ką padarė kitos Pabaltijo šalys.

Taip, o 1943 m. naciams uždarius Vilniaus universitetą daug lietuvių intelektualų, pavyzdžiui Balys Sruoga, atsidūrė lageriuose. Be to buvo ir antinacistinis judėjimas. Todėl situacija buvo labai sudėtinga ir ją vertinti iš dabartinės perspektyvos, neatsižvelgiant į to meto įvykius, yra labai neteisinga. Sukilimas – didelis įvykis, išreiškęs tautos valią atkurti nepriklausomybę, tačiau tam priešiškos buvo abi totalitarinės jėgos. O dabar, randant to meto dokumentuose naciams palankių sakinių, jais spekuliuojama siekiant vienokių ar kitokių tikslų. Tad tai – visų piliečių reikalas, susipažinti ir įvertinti mūsų istorijos vingius. 

Artėja pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, stengiamasi, kad Lietuva be priekaištų atliktų šią rolę, rūpinamasi kompetencija, kalbų mokėjimu... Tačiau be viso to reikia, kad Lietuva pasakytų, pasiūlytų Europai kažką svarbaus! Ir tai turėtų būti būtent praeities traktuotė, kuri yra su spragomis. Vidurio ir Rytų Europos valstybių patirtis Vakaruose yra svetima. Tad tai būtų puiki proga pateikti Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių istorinį patyrimą kitoms tautoms. 

Svarbus iššūkis – padėti Europai pažinti mūsų istoriją

Kalbėjote apie valstybingumą kaip būtiną apsaugą tautos išlikimui. Tačiau ES raida leidžia teigti, kad nacionalines valstybes bandome nurašyti į praeitį, o kuriama federacija tautinę tapatybę sieks pakeisti bendra, europietiška. Ar siekiant neprarasti tautinio susipratimo reikalingas tautinis istorinis pasakojimas?

Tautinis naratyvas be abejo reikalingas. Tačiau ir ES nereikėtų vertinti vien taip: nors tautiškumas kažkiek nukenčia, juk lieka visos kalbos europinėse institucijose. Gal kiek blogiau su krikščioniškąja tradicija. Štai Rygoje švęsta 500 metų Kalėdinės eglutės jubiliejus, o Briuselyje jos jau atsisakoma... Europos Sąjunga dabar yra kryžkelėje, tačiau ir Lietuva pati turi išlaikyti tautiškumą, tautines valstybes. Todėl tik dar kartą galiu akcentuoti humanitarinių mokslų svarbą, kuriuose ryškiausiai diegiamos ir puoselėjamos pamatinės vertybės. 

Dabar girdime mintis, kad gyvendami XXI amžiuje turime atsisakyti tam tikrų tradicijų, kurios neva atgyvenusios. Tačiau juk nepaisant visos technologinės pažangos žmogus nesikeičia. Taip ir tautos, siekdamos išlaikyti savo savastį, privalo turėti tautinį istorinį naratyvą. Tačiau Lietuvoje situacija atvirkščia: vidurinės mokyklos istorijos programos yra siaurinamos, Lietuvos istorija yra integruota į Europos ir pasaulio istoriją... Dabartiniuose vadovėliuose istorija yra sudėliota mechaniškai, o tikrųjų ryšių tarp istorinių įvykių, gebėjimo vertinti juos, nesiekiama atskleisti. Teigiama, kad istorijos programos yra perkrautos, tačiau juk dėl savo svarbos jos visada tokios buvo. 

Europos Parlamente sunkiai skynėsi kelią iniciatyva pripažinti stalinizmo nusikaltimus, sulyginti juos su nacizmo teroru... Daugybė pavyzdžių rodo, kad Vakarų Europa, savo kailiu nepatyrusi sovietų teroro, negali suprasti, kas tai yra. 

Negaliu sutikti, kad jie to suprasti negali. Greičiau nenori. Kažkada pas mus buvo atvykusi mokslininkė iš Vokietijos, kuri kalbėjo, jog nacių nusikaltimai šitaip atmenami, nes yra aiškūs simboliai – Štuthofo, Aušvico koncentracijos stovyklos, kitos. O sovietinės prievartos simbolių neva nėra. Tad aš jai atsakiau – sėdam į traukinį Vilnius-Maskva-Vorkuta ir važiuojam. Vakarų istorikai, panašu, nenori pažinti Sibiro gelmių, kur jų taip geidžiamų simbolių – apstu. Todėl mūsų darbas yra pakeisti tokią mąstymo liniją. 

Kalbino Vytautas Keršanskas

Šaltinis: www.apzvalga.eu