Irena Gasperavičiūtė. Ministras pasuko ne tuo keliu

Vasario 6-7 dienomis oficialaus vizito į Lenkiją atvykęs Lietuvos užsienio reikalų ministerijos (URM) vadovas Linas Linkevičius net du kartus susitiko su vietos lietuvių bendruomene. Skaitant spaudos pranešimus galima pamanyti, kad tiek dėmesio, kiek šis ministras, Lenkijos lietuviams nėra skyręs nė vienas politikas.

Kaip skelbė žiniasklaida, vykdamas gerinti santykių su Lenkija ir prieš susitikdamas su šalies užsienio reikalų ministru Radoslawu Sikorskiu, L.Linkevičius ambasadoje Varšuvoje pirmiausia pasišnekėjo su Lenkijos lietuvių bendruomene. Žinoma, nesvarbu, kad tame pokalbyje dalyvavo vos trys Varšuvos lietuviai ir dar šiek tiek lenkų tautybės Lietuvos piliečių.

Kitas susitikimas su Lenkijos lietuviais vyko baigiantis vizitui Seinuose. Organizatorių pageidavimu buvo bendraujama ne su bendruomenės vadovais, o "su liaudimi". Tačiau, be mokyklų ir organizacijų direktorių, su ministru panoro susitikti vos du seiniškiai.

Po vizito kilo daug minčių, viena jų - kad ministras turėjo galimybę pravažiuoti pro Seinus nė nesustodamas ten. Juk tai būtų buvę naudingiau ir mums, Lenkijos lietuviams, ir pačiam svečiui. Buvo jaučiama, tarsi L.Linkevičius iš anksto yra nuteiktas arba nusiteikęs priešiškai čia gyvenančios lietuvių bendruomenės atžvilgiu. Kam tada su ja susitikti? Juk ta antipatija net ir nenorint išlįs.

Jau pats pageidavimas aptarti "su liaudimi" Lenkijos lietuvių padėtį atrodo keistokas, mat į susitikimą atėjo, kaip įprasta, lietuviškų mokyklų, organizacijų, kultūros įstaigų vadovai. Tačiau niekam nerūpėjo, kad jie būtų pristatyti, tad ministras nė nežinojo, su kuo kalbasi. Beje, susitikimo pabaigoje norėdamas įteikti "Žiburio" mokyklos direktoriui krepšį saldainių L.Linkevičius dairėsi nesuvokdamas, kam jį paduoti. Gal ir nekeista, kad ministras nepažįsta mokyklų vadovų, tačiau pastaruoju metu jau buvome atpratę nuo tokio valdžios nepagarbos demonstarvimo. Punsko valsčiaus mokyklėlių direktorės vėliau juokavo, kad vaikams nė neverta vežti saldumynų, nes tos mokyklos vis tiek bus uždarytos.

Per susitikimą ministras pasakojo, esą santykiai su Lenkija krypsta į gera, padėtis keisis ir Lietuvoje, tereikia naujo požiūrio į tautines mažumas. Paklaustas, ar tai reiškia, kad jis pritaria Lenkijoje jau kelerius metus skleidžiamai informacijai, neva Lietuvoje lenkai diskriminuojami, svečias tiesiai neatsakė: "Nemanau, jog lenkai Lietuvoje engiami, tačiau reikia jautriau į tai pažiūrėti." L.Linkevičius prisipažino nekėlęs klausimo apie išpuolį prieš lietuvių karių atminimo įamžinimą Berznyko kapinėse, nes "yra visokių smulkmenų tuose santykiuose". "Reikėtų suprasti, kad Lietuvos savanorių atminimo niekinimas kapinėse - smulkmena?" - pasitikslinau. "Žinoma, savanoriai nėra smulkmena", - pasitaisė ministras.

Vidugirių, Pristavonių ir Navinykų mokyklų direktorėms informavus, kad nuo kitų mokslo metų planuojama uždaryti šias Punsko valsčiaus mokyklėles, L.Linkevičius pasidomėjo, kiek jose mokinių. Sužinojęs, kad apie 50, tuoj pat paaiškino, esą tuomet nenuostabu. Juk tai labai mažos mokyklos, kas tokias galėtų išlaikyti? Išgirdęs, jog Lietuvoje mažos lenkų mokyklos gyvuoja, ministras "patarė": "Tai reikalaukit savo valdžios, kad neuždarytų. Pas mus lenkai reikalauja..."

Po susitikimo L.Linkevičius nuskubėjo vakarieniauti su Seinų miesto burmistru Janu Kapu ir Seinų apskrities viršininku Andrzejumi Szturgulewskiu. Sunku suprasti, kodėl į vakarienę nebuvo pakviesti Seinų ir Punsko valsčių viršaičiai. Taip pat keista, kodėl tame susitikime nedalyvavo niekas iš Lietuvių bendruomenės. Gal ministras turėjo paslapčių?

Kas vyko vakarieniaujant su vietos valdžia, gal ir būtų likusi paslaptis, bet pats ministras apie tai papasakojo žurnalistams. "Natūralu, kad per vieną pokalbį sunku viską išsiaiškinti. Tačiau mes tuos klausimus paaštrinome, iškėlėme. Ir turėjau tikslą, kad tai, ką girdėjau iš bendruomenės, būtų išgirsta ir vietos valdžios. Tęsime dialogą. Manau, tik nuosekliu, reguliariu dialogu galima ką nors pagerinti. Vienkartinis pokalbis vargu ar pagelbės", - taip po susitikimų Seinuose BNS sakė ministras.

Nejaugi Lietuvos diplomatijos vadovas tikrai mano, kad Seinų burmistras ir apskrities viršininkas nieko nežino apie vietos lietuvius, kad su šiais žmonėmis būta tik "vieno pokalbio"?! "Tiesą sakant, neišgirdau naujesnių problemų, tik tas, kurias žinojau. Problemos daugiausia susijusios su švietimo situacija, su mokyklų finansavimu, ypač Punske. Ten yra grėsmė, kad gali būti uždarytos kelios mokyklos. Matyt, ji iš dalies kyla ir dėl bendros demografinės situacijos. Lenkijoje, kaip ir Lietuvoje, mažėja vaikų", - dėstė L.Linkevičius.

Ministras neišgirdo problemų, nes nenorėjo jų išgirsti. Negi viešas Lietuvos URM vadovo pasakymas Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkui - "O kur tavo vaikai eina? Ne į lenkišką mokyklą? Patogiau šitaip? Pirma į save pasižiūrėkit!" - gali skatinti atvirauti? Beje, jei per pokalbį su vietos valdžia buvo keliamas Punsko valsčiaus mokyklų uždarymo klausimas, manau, pašnekovai turėjo smagiai prisijuokti, nes kompetentingas asmuo, Punsko valsčiaus viršaitis Vytautas Liškauskas, į vakarienę nebuvo pakviestas.

"Vėliau susitikau su Seinų burmistru ir Punsko lenkų valdžios atstovu. Jie irgi sakė, kad vadovėliai reikalingi, bet kai mažas poreikis, suprantu - jų savikaina yra didelė, parengti leidybą sudėtinga. Mes iškėlėme tuos dalykus, paprašėme, kad valdžia šiuos klausimus spręstų", - tvirtino Lietuvos diplomatijos vadovas.

Ar ministras pajuokavo, kad su miesto burmistru kalbėjosi apie vadovėlių leidybą?! Juk su juo ar apskrities viršininku šnekėtis apie vadovėlių leidybą - tai tarsi valdžiai su manimi aptarinėti naujos atominės elektrinės technologiją...

"Buvo labai gerai tuos klausimus išgirsti iš pirmų lūpų, iš bendruomenės. Sutarėme ateityje pokalbį tęsti. Bet labai svarbu, kad jis vyktų ir tarp bendruomenės bei vietos valdžios, nes daugelis klausimų - jos kompetencija. Todėl reikia intensyviau ir nuosekliau bendrauti su vietos valdžia", - akcentavo L.Linkevičius. Jis dar žadėjo perduoti "visą informaciją Švietimo ir mokslo ministerijai, kitoms institucijoms, kurios rūpinasi tais klausimais".

Su kuo ministras sutarė tęsti pokalbį, tikrai nežinau. Kaip atsirado jo įsitikinimas, kad vietos valdžia ir bendruomenė tarpusavyje nesišneka, irgi nežinau. L.Linkevičius teisus tik dėl vieno dalyko - dalį Lenkijos lietuviams svarbių klausimų galima spręsti savivaldybių lygmeniu. Tačiau būtent tų problemų ("Žiburio" mokyklos finansavimo, lietuvių kultūros ir istorijos paveldo įamžinimo Seinuose, lietuvių kalbos statuso šiame mieste, Berznyko kapinėse niekinamo Lietuvos savanorių atminimo) ministras, kalbėdamas su vietos valdžios atstovais, nekėlė. O jo susitikimas su Seinų burmistru galbūt visiškai sugriovė mūsų galimybę tartis su vietos valdžia, nes parodė Lietuvos derybininkų nekompetenciją. Nuo šiol ji gali pradėti elgtis dar radikaliau.

Taip pat keista, kodėl L.Linkevičius mano, jog Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) apie mus nieko nežino. Juk būtent su ŠMM daug metų vyksta nuoseklus ir konstruktyvus bendradarbiavimas.

Taip, ministras atsiprašė lenkų tautos už 2010 metais nepriimtą vardų ir pavardžių rašymo lenkiškais rašmenimis įstatymą, kas neva įžeidė Lenkijos prezidentą. Lenkijos lietuvių bendruomenės tarybos pirmininkas replikavo, kas atsiprašys už tai, kad per 30 metų iš 30 tūkst. lietuvių liko vos 5 tūkstančiai?

Belieka tikėtis, kad Lietuvos diplomatijos vadovo akivaizdi nekompetencija yra tik jo komandos nerimtas, o gal net neigiamas, požiūris į užsienio lietuvius. Kita vertus, negaliu atsikratyti įkyrios minties, ar kuris nors iš vizitą rengusių patarėjų neturėjo tikslo "sudeginti" ministrą? Bent jau sprendžiant iš tų poros valandų, praleistų Seinuose, galima daryti tokią išvadą...

Šaltinis: www.ausra.pl