Antanas Suraučius. „Per karo okupacijas“ (ištrauka)

Artėjant 1939 metų Kalėdoms, prasidėjo dar vienas lenkų prieštaros pasireiškimas. Lenkiškose vidurinėse mokyklose maištavimas, sukilimai. Prieš lietuvių kalbą, kurios privalėjo mokytis kaip valstybinės Lietuvos valstybinėse mokyklose. Tai buvo vardijama kaip svarbi to maištavimo, sukilimų priežastis. Būta mokyklose ir išpuolių prieš lietuvių simboliką, lietuvių mokytojų užgauliojimo. Tai tęsėsi visą savaitę, o Švietimo valdyba Vilniuje nei Švietimo ministerijos valdžia nereagavo.Tai kėlė visų pirma lietuviškų mokyklų jaunimo pasipiktinimą. Kritikavo lenkus kitų tautybių Vilniaus gyventojai – žydai ir gudų tautinis sąjūdis, prie lietuvių laisvai steigęs savo mokyklas, ir rusai. 

Vytauto Didžiojo gimnazijos baigiamosios klasės moksleiviai sušaukė didžiojoje salėje visų mokinių protesto mitingą. Kalbėjo Jonas Černiauskas, gerai neprisimenu kitų, karštai kalbėjusių ir smerkusių asmenų. Mykolas Untulis, garsėjęs gimnazijoje piešėjo gabumais, užsilipo ant scenos ir rodė dideliuose lapuose nupieštas karikatūras prieš maištaujančius lenkus. Buvo reiškiamas pasipiktinimas lenkiškų vidurinių mokyklų  jaunimu ir nepasitenkinimas Lietuvos švietimo valdžia (tai tiksliai prisimenu):

- Tai mes Lenkijos okupacijoje gerai mokėmės lenkų kalbos ir mokėjome ją ne blogiau kaip patys lenkai kolonizatoriai, spaudžiami ir niekinami kaip lietuviai, buvome to meto valstybės, kad ir  pagrobusios Lietuvos sostinę ir Vilniaus kraštą, lojalūs piliečiai. Persekiojami lenkų lietuviai, karui ištikus, kaip lojalūs Lenkijos piliečiai sąžiningai ir garbingai atliko pareigą. O jiems, priėdusiems Lietuvos gėrybių, saugiems nuo besitęsiančios karo šmėklos besijaučiantiems, turintiems savo mokyklas, kultūros laisvę, bendrą lietuvių prielankumą, valstybinė Lietuvos kalba netinka, yra viešai niekinama! Ką veikia Švietimo ministerijos valdyba Vilniuje? Ar ji – lenkų įžūliam piktnaudžiavimui puoselėti? Ką veikia švietimo įgaliotinis Reinys? Ką veikia tie abu Reiniai Vilniuje? [...] Rinkime delegaciją ir eikime  į Švietimo valdybą pas įgaliotinį!

Buvo išrinkta  vyresniųjų klasių moksleivių delegacija. Su ja į Švietimo valdybą Volano gatvėje, netoli Šv.Onos bažnyčios, kur dabar Švietimo ministerija, ėjo didelis gimnazijos mokinių būrys.

Delegacija įgaliotinio Reinio priimta, kalbėtasi gana ilgai. Kai išėjo, apspitome aikštėje klausinėdami, kaip delegacija buvo priimta, kaip vyko pasikalbėjimas, kas žadėta. Švietimo valdybos Vilniuje įgaliotinis Reinys delegaciją priėmė maloniai. Pasakė, kad lietuvių mokyklinio jaunimo reakcija yra suprantama, pasisakymai ir reikalavimai pagrįsti, ir kad tai turės teigiamos reikšmės problemos sprendimui. O Švietimo valdyba imsis atitinkamų veiksmų. Tikimasi, kad neteks griežtesnių priemonių taikyti. Kalbėjo taip pat, kad lenkai yra  ypatinga padermė, ką lietuviai gerai žino, labiausiai lietuviai vilniečiai. Gerai žinant, kiek kur yra tik neapsigalvojantieji, rėksmingi, o kur iš tikrųjų pavojingi, reikia ir atitinkamą politiką taikyti. Į klausimą, ar tai nebus kartais arkivysk. R.Jalbžikovskio  paskatinimas per lenkų kunigijos kariauną jų jaunimui, atsakė, kad nemanąs taip, yra ir daugiau lenkų priešpriešos židinių. 

Antanas Suraučius (1919 m. gruodžio 27 d. JAV – 2006 m. birželio 27 d. Slupske, Lenkija) – Lietuvos pokario rezistencijos dalyvis, publicistas ir poetas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas.

Spausdinama iš Antanas  Suraučius. Per karo okupacijas, Punsko „Aušros“ leidykla, 2004, (psl. 59-60).