Anatolijus Lapinskas. Dominuojančios mažumos įstatymas

Kultūros ministerija, rengianti naują Tautinių mažumų įstatymo redakciją, pristatė tautinėms bendrijoms jo projektą ir laukia apie jį įvairi...


Kultūros ministerija, rengianti naują Tautinių mažumų įstatymo redakciją, pristatė tautinėms bendrijoms jo projektą ir laukia apie jį įvairių nuomonių. Pateikiame kritišką.

Įsijungusi į valdančiąją koaliciją, Lietuvos lenkų rinkimų akcija aktyvina savo veiksmus. Kovo pradžioje šios partijos atstovų vadovaujama darbo grupė parengė Vyriausybės programos skirsnio „Tautinės mažumos“ įgyvendinimo rekomendacijas (apie jas rašyta „Atgimime“). Balandžio pirmomis dienomis pasirodė jau ir visai konkretus Tautinių mažumų įstatymo projektas.

Čia tektų priminti, kad toks įstatymas buvo priimtas dar Atgimimo aušroje – 1989 m. lapkričio 23 d. kaip Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos įstatymas. Tik vėliau išaušo Kovo 11-oji, nudundėjo Sausio įvykiai, tuojau po jų 1991 m. sausio 29 d. įstatymas buvo papildytas ir pakeistas jau Lietuvos Respublikos vardu (nors tekste „Lietuvos TSR“ dar liko!). 1994 m. buvo pasirašyta Lietuvos Ir Lenkijos draugystės sutartis, 2000 m. Lietuva ratifikavo Europos tautinių mažumų apsaugos konvenciją, 2004 m. įstojo į ES su visais priklausančiais įsipareigojimais.

Aišku, kad tuo metu galiojęs Tautinių mažumų įstatymas neatitiko naujųjų realijų, bet vis tiek buvo pratęsinėjamas net iki 2010 m. Ar po to Lietuvos tautinių mažumų padėtis kuo nors pasikeitė? Niekuo, nes nuo 2000 m. įstatymą „uždengė“ Europos tautinių mažumų apsaugos konvencija su dar griežtesnėmis nuostatomis nei mūsų įstatymas. Tačiau Lenkų rinkimų akcija įsitikinusi, kad toks įstatymas yra verkiant reikalingas, todėl vienu pirmųjų jos darbų kaip tik ir tapo jo projektas.

Pažvelkime į jį, užmesdami akį ir į analogišką Latvijos tautinių ir etninių grupių nevaržomos plėtros ir teisės į kultūrinę autonomiją įstatymą (anot Lenkijos prezidento Bronislawo Komorowskio, Latvijoje tautinių mažumų padėtis yra „pavyzdinė“, taigi toks pat, matyt, yra ir įstatymas), taip pat, palyginimui, ir Lenkijos Tautinių ir etninių mažumų bei regioninės kalbos įstatymą.

Latvijos įstatymas išsikelia tikslą: „garantuoti Latvijos tautinėms ir etninėms grupėms teisę į kultūrinę autonomiją ir savo kultūros savivaldą.“ Lenkijos įstatymas „reglamentuoja klausimus, susijusius su tautinių bei etninių mažumų kultūrinės tapatybės išlaikymu ir plėtra“. Lietuvos būsimasis įstatymas, skirtingai nuo dalykiško kaimynų tono, prasideda neįtikėtina pompastika – iškilminga preambule, sulygintina vos ne su Konstitucijos skambesiais.

LR Seimas, „būdamas pasiryžęs savo teritorijose (nuo kada Lietuvos teritorija įvardijama daugiskaitos forma?!) saugoti tautines mažumas (pasak Žodyno, „saugoti“ – ginti nuo pavojaus, tai negi nuo lietuvių?!); laikydamasis nuomonės, kad Europos istorijos pokyčiai parodė, jog tautinių mažumų apsauga turi esminę reikšmę kontinento stabilumui, demokratijos išsaugojimui ir taikai (ar ne per daug skambių žodžių?); manydamas, kad... visuomenė turėtų ne tik gerbti tautinėms mažumoms priklausančių asmenų tautinį, kultūrinį, kalbinį ir religinį savitumą, bet ir sudaryti tinkamas sąlygas tam savitumui reikštis (ar ne paprasčiau pasakyti „sudaryti sąlygas kultūrinei autonomijai“?); atsižvelgdamas į tautinių mažumų apsaugos įsipareigojimus, numatytus ET, JT konvencijose, taip pat ESBK dokumentuose (visus įsipareigojimus Lietuva seniai vykdo, jokių pretenzijų nesulaukta nei iš Europos, nei iš JT) – priima šį įstatymą“.

Keista, bet ir be viso čia išdėstyto istorinio ir politinio balasto, pvz., Latvijos analogiškas įstatymas sėkmingai funkcionuoja. Matyt mūsų įstatymo kūrėjus valdė noras būti, kaip sakoma, šventesniais už popiežių ir Lietuvos tautinėms mažumoms suteikti vos ne „pateptųjų“ statusą...

Tai atsispindi ir būsimojo įstatymo straipsniuose. 1 str. aiškina, kad „Tautinių mažumų įstatymas reglamentuoja tautinėms mažumoms priklausančių asmenų teises ir pareigas“. Bet juk mūsų mažumos – tai kartu ir Lietuvos piliečiai, o jų teises, laisves ir pareigas nustato Lietuvos Konstitucija, atitinkami įstatymai, taip pat tarptautinės sutartys.

Įstatymo 5 str. skamba grėsmingas įspėjimas: „Draudžiama asimiliuoti tautines mažumas prieš jų valią“, tarytum kas nors kada nors mūsų krašte būtų bandęs tai daryti. To negana, Lietuvos ir Lenkijos sutartyje aiškiai užfiksuota, kad šalys „susilaikys nuo bet kokių veiksmų, galinčių sukelti asmenų, priklausančių tautinėms mažumoms, asimiliaciją prieš jų valią“. Tas pats įrašyta ir Lietuvos ratifikuotoje Europos konvencijoje: „Šalys susilaikys nuo politikos ir veiksmų, kuriais būtų siekiama asimiliuoti tautinėms mažumoms priklausančius asmenis prieš jų valią.“ O juk tarptautinės sutartys yra viršesnės už įstatymus!


Tiesa, siekiant konfrontacijos, galima įžiūrėti asimiliaciją ten, kur ji niekam nė nesisapnavo, pvz., neseniai Lenkijos URM apkaltino Lietuvą prievartine lenkų asimiliacija, kai Lietuvos lenkų mokyklose pradėtos lietuviškai dėstyti temos iš Lietuvos istorijos ir geografijos. Absurdiškesnį kaltinimą sunku būtų ir sugalvoti, tačiau įstatymo kūrėjai, matyt, labai nori solidarizuotis su Lenkijos valdžios pozicija.

Naivus yra ir 8 str., kuriame valstybė įpareigojama užtikrinti „tautinėms mažumoms priklausančių asmenų lygybę ekonominiame, socialiniame, politiniame ir kultūriniame gyvenime“. Tai užtikrina Lietuvos Konstitucija, Lygių galimybių įstatymas, draudžiantis bet kokią nelygybę dėl tautybės.

Įstatymo 4 skirsnyje „Kultūra, religija, žiniasklaida, švietimas“ kalbama apie visuotinai pripažintas tautinių mažumų veiklos sritis, iš esmės – kultūrinę autonomiją: kultūros, tradicijų, kalbos, religijos puoselėjimą; ryšių palaikymą su asmenimis kitose valstybėse, su kuriais juos vienija etninis, kultūrinis, kalbinis ar religinis savitumas; savo informavimo priemonių steigimą, taip pat informacijos apie tautines mažumas ir jų kalbomis sklaidą Lietuvos nacionaliniame radijuje ir televizijoje. Ši tautinių mažumų veikla mūsų krašte yra skatinama ir remiama.

Įstatyme minima tautinių mažumų teisė į švietimą, teisė steigti nevalstybines švietimo įstaigas. Kas gali ginčyti tokias teises? Lietuvoje nebuvo nė vieno atvejo, kad asmuo dėl tautybės nebūtų priimtas į švietimo įstaigą arba pašalintas iš jos. Tektų priminti, kad skirsnyje minima kultūros ir švietimo veikla yra įteisinta Europos tautinių mažumų konvencijoje, kituose Lietuvos įstatymuose, taip pat ir Konstitucijoje.

Įstatymo 5 skirsnyje „Tautinių mažumų kalbų vartojimas“ pateiktos žinomos Europos tiesos: „Tautinėms mažumoms priklausantys asmenys turi teisę privačiai ir viešai, žodžiu ir raštu vartoti savo mažumos kalbą... pateikti ženklus, įrašus ir kito pobūdžio informaciją tautinės mažumos kalba... gauti ir skleisti informaciją tautinės mažumos kalba... gauti informaciją apie jų sulaikymo priežastis, ir gintis ta kalba.“ Visa tai Lietuvoje jau seniai realizuojama.

Kaip ir asmens teisė, „mažumos kalba kreiptis raštu arba žodžiu į valstybinio ir savivaldybių administravimo subjektus, ir raštu arba žodžiu gauti atsakymą“. Tiesa, įstatyme nenurodoma, kokia kalba gauti atsakymą, tačiau pagal ligšiolinę praktiką atsakymas raštu ir Lietuvoje, ir Lenkijoje būtų tik valstybine kalba. Taip yra dėl to, kad atsakyme gali būti minimi teisės aktai, kurių oficialių vertimų į mažumų kalbas paprastai nebūna. Niekas dėl to nei Lietuvoje, nei Lenkijoje nesiskundžia.

Įstatymo 17 str. siūloma, kad tautinių mažumų gyvenamuose regionuose „vieša informacija apie sveikatos apsaugą, viešosios tvarkos užtikrinimą, asmenų saugumą būtų teikiama ir tos tautinės mažumos kalba“. Kaip tai atrodytų, net sunku įsivaizduoti, nežinia, kas rašys, o svarbiausia – skaitys tokius raštus. Ir jau visai įdomus noras tautinėms mažumoms suteikti teisę teikti skundus Lygių galimybių kontrolieriui, Seimo kontrolieriams, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriui ir net Žurnalistų etikos inspektoriui (!) tautinės mažumos kalba.

Taip pat – kad rinkiminė informacija būtų teikiama ir rinkiminė kampanija vykdoma ir mažumos kalba. Beje, vaizdelis iš tokios kampanijos: lenkų kandidatams, lenkiškai pristačiusiems minėtuose regionuose savo rinkiminę platformą, neretai iš salės pasigirsta prašymas visa tai išdėstyti lietuviškai, nes iš lenkiško aiškinimo niekas nieko nesuprato...

Visas 18 str. skirtas daugiakalbiams (greta valstybinės ir mažumų kalbos) užrašams: vietovių, gatvių, administravimo subjektų pavadinimams. Tektų priminti, kad dvikalbių gatvių ir administravimo subjektų užrašų nėra nei Latvijoje, nei Lenkijoje, todėl keista, kodėl jie būtinai turi būti Lietuvoje. Tiesa, Lenkijoje, vadinamose vokiškose žemėse, taip pat ir Punsko krašte kaimų pavadinimai yra vokiškai ar lietuviškai. Tačiau kokiu pagrindu?

Pagal Lenkijos tautinių mažumų įstatymą, jeigu valsčiuje (gminoje) bent 20 proc. gyventojų sudaro mažumos atstovai, ten galimi ir dvikalbiai užrašai. Tačiau jie turi būti tradiciniai, t. y. istoriškai pateisinti, be to, negali būti siejami su Vokietijos Trečiojo Reicho ar SSRS valdžios 1933–1945 m. laikotarpiu, t. y. okupacijų metais suteiktais pavadinimais (Lietuvoje prie šių okupacijų reikėtų pridėti dar ir Vilniaus krašto okupaciją). Europos tautinių mažumų konvencijoje pabrėžiama, kad pavadinimai turi „atitikti šalies teisinę sistemą“, o šalys „atsižvelgti į savo specifines sąlygas“.

Lietuvos teisinė sistema nenumato dvikalbių užrašų, o specifinės sąlygos irgi ypatingos: skirtingai nuo Lenkijos, pusę amžiaus Lietuvoje buvo okupacinė dvikalbystė, viskas buvo dubliuojama rusų kalba: gatvių pavadinimai, transporto maršrutai, įstaigų pavadinimai. Todėl sugrįžimas į dvikalbes gatvių lenteles taptų naujos okupacijos simboliu. Tokios metamorfozės Lietuvos gyventojai tikrai nepriimtų. Beje, žymus lietuvių kalbininkas Antanas Salys, apgailestavęs, kad vokiečiai ir lenkai istorijos verpetuose lietuviškus vietovardžius tiesiog niokojo, pripažino, kad sovietai jau nebedrįso jų liesti, gavę paaiškinimą, „kad tai lietuviams primintų carinę priespaudą“. Šio argumento pakako...

20 str. apžvelgiama Tautinių bendrijų tarybos veikla. Įstatymas, deja, suprogramavo ir galimus jos veiklos trikdžius. Spaudoje nuskambėjo kai kurių Lietuvos tautinių mažumų pasipiktinimas, kad įstatymu pripažįstamos tik į sąrašą įtrauktos tautinės mažumos. Tik jos galės deleguoti savo atstovus į Tautinių bendrijų tarybą. Tačiau dar svarbiau, kad tarybos formavimas, atsižvelgiant į mažumos dydį, lems visišką lenkų, rusų, taip pat baltarusių ir ukrainiečių dominavimą (jų bus 16 iš 25), tuo pačiu – ir galimus konfliktus.

Čia tektų pastebėti, kad Lenkijoje analogiška taryba formuojama žymiai demokratiškiau: joje 147 tūkst. vokiečių atstovauja 2 atstovai, tiek pat jų turi ir 47 tūkst. baltarusių, 27 tūkst. ukrainiečių, 12 tūkst. romų, 5,6 tūkst. lietuvių, 1 tūkst. žydų. Po vieną atstovą turi 380 čekų ir 43 (!) karaimai. Kodėl Lietuvoje pasirinkta tokia antidemokratiška tarybos struktūra, lieka neaišku. Kalbama, kad su paminėta lenkiškąja vienodo atstovavimo tvarka niekaip nesutiko Lietuvos lenkai...

„Įstatymo projektas kol kas dar nėra galutinis. Norime kuo plačiau jį aptarti ir išgirsti įvairesnių nuomonių“, – pristatydamas įstatymą, patikino Kultūros viceministras Edvardas Trusevičius. Vykdydamas viceministro pageidavimą, viliuosi, kad šią mano nuomonę jis išgirs. O gal ir susimąstys ne tik dėl čia paminėtų straipsnių tikslingumo, bet ir dėl viso įstatymo prasmingumo.

Šaltinis: www.atgimimas.lt


Susiję

Įžvalgos 8011917636970769205
item