Alvydas Medalinskas. Kam reikalingas triukšmas dėl nacionalizmo

Jeigu, žmogau, būtum ne Lietuvoje ar bent jau ne Vilniuje, perskaitęs nemažos dalies Lietuvos žiniasklaidos kovo 11 dienos pranešimus tikriausiai pašiurptum: nacionalistai žygiuoja sostinės gatvėmis. Žygiuoja, nepaisydami, kad Vilniaus miesto savivaldybė nedavė tam leidimo, t. y. neteisėtai.

Į sostinę sutrauktos didžiulės šalies policijos pajėgos. Laukiama provokacijų. Ir kaip tikras kovotojas prieš kylančią neonacių bangą parodytas Algirdas Paleckis su grupele savo šalininkų, kurie rankose laikė jau primirštus Lietuvoje raudonus plakatus, bei keletas jaunuolių, kurie šaukė, kad Lietuva turi būti atiduota visiems, net ne Lietuvos piliečiams, o kam tik pakliūva.

Praėjusią savaitę teko dalyvauti kitame renginyje, organizuotame Tolerancijos centro ir Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus. Buvau pakviestas į filmo "Susitikimas su nacionalistais" peržiūrą. Filmo idėjos autorius - muziejaus direktorius Markas Zingeris, o režisierius - Jonas Ohmanas, kuris nusipelnė ne vieno lietuvio pagarbą, nes gyvendamas Lietuvoje išmoko lietuvių kalbą ir tapo mūsų, lietuviškos kultūros, dalimi, kaip ja gali tapti bet kuris kitos kultūros žmogus.

15 minučių trukmės filmas prasideda vaizdais iš degančių Paryžiaus priemiesčių, o netrukus, kaip paralelė, parodomas 2008-ųjų eitynių Vilniuje skandalingas epizodas, kai keletas skustagalvių rikteli: "Juden raus." Vėliau rodomos tautinio jaunimo eitynės Vasario 16-ąją ir Kovo 11-ąją. Čia niekas nešaukia bjauraus šūkio "Žydus lauk", atnešusio didžiules tragedijas praėjusiame amžiuje, todėl vaizdo kamera ištraukia keletą eitynių dalyvių veidų, dažniausiai skustagalvių, jų kareiviškus batus, juodą vėliavą su kaukole ir šūkį: "Lietuva - lietuviams." Tada rodomas gražus Lietuvos tautinis jaunimas, tarsi teigiant: "Pažiūrėkite, su kokia juoda hidra einate."

Po filmo vykusioje diskusijoje filmo autoriams pasakiau, kad jų pateiktas vaizdas yra labai sutirštintas ir primena sovietinius laikus, kai Sąjūdžio žmonės buvo kaltinami nacionalizmu. Taip pat paklausiau, ar šis filmas nėra kokio Vakarų ar Lietuvos institucijų pinigais finansuojamo projekto dalis, kai projekto autoriai nori įtikinti finansinius rėmėjus, kad Lietuvoje kyla nacionalizmo, o gal net ir neonacizmo banga, tik to filmo kūrėjai esą su ja kovoja. O tam, kad vadinamoji neva grėsmė neišsiplėstų, galbūt reikės pinigų dar ne vienam projektui. Juk būtent taip veikia su nacizmu kovojanti organizacija, kurios vėliava Lietuvoje yra A.Paleckis, parašęs ne vieną straipsnį Rusijos žiniasklaidoje apie tai, kokie baisūs dalykai vyksta Lietuvoje šiandien arba vyko Nepriklausomybės aušroje.

Ir M.Zingeris, ir J.Ohmanas patikino, kad filmą apie nacionalistus jie sukūrė ne kokiam nors projektui, o savo iniciatyva ir pinigais. Tokiu atveju būtų geriau patiems autoriams pripažinti, kad jie sutirštino spalvas, ir padėti filmą į stalčių, nes jis gali padaryti daug nepelnytos žalos mūsų valstybei.

J.Ohmanas teigė matęs, kaip Skandinavijoje kilo nacionalizmo banga, o dabar svarsto, ar Lietuvoje nevyksta kas nors panašaus. M.Zingerio patirtis yra pažymėta kiekvienam žydui skaudžia artimųjų bei kitų tautiečių netektimi per holokaustą.

Tikrai galiu tai suprasti. Bet kuo čia dėtos tautinio jaunimo, kitų tautiškai susipratusių žmonių eitynės Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją, kai patys eitynių organizatoriai atsiribojo nuo tų keleto asmenų 2008-aisiais išrėktų šūkių? Kiekvienose eitynėse, renginyje pasitaiko provokatorių. Europos teisinėse demokratinėse valstybėse drausminti juos - policijos reikalas.

Jeigu esminis pavojus yra šūkis "Lietuva - lietuviams", ką gi, galima diskutuoti, ar jis korektiškas šių dienų Lietuvoje. Tačiau tai, kad į Pietryčių Lietuvą būtina sugrąžinti lietuvių kalbą ir kultūrą, yra faktas. Man taip pat rėžė akį ta juoda vėliava su kaukole ir keletas vaikinų skustomis galvomis, žygiuojančių iškeltomis į viršų rankomis. Juos galima nufilmuoti, nufotografuoti ir pateikti taip, lyg tai žygiuoja neonaciai. Bet ar galėjo renginio organizatoriai ką nors padaryti, kad ir jų nebūtų? Juk ateiti galėjo, kas nori. Eitynės nebuvo leistos.

Kovo 11-osios ir Vasario 16-osios renginiuose dalyvauja vis daugiau tautiškai susipratusių žmonių, visų pirma - jaunų, ir tai turi tik džiuginti. Taip, eitynėse gali pasitaikyti tokių, kurie į tautiškumą žiūri kaip į radikalų nacionalizmą. Tačiau duokite teisę žmonėms bent Nepriklausomybės dienos proga pereiti Lietuvos sostinės pagrindine gatve, Gedimino prospektu, su tautinėmis vėliavomis, nenukiškite jų toliau nuo akių, o eitynių organizatoriai, tikiu, ras būdų pašalinti tuos, kurie tautiškumo idėjai daro meškos paslaugą.

Tautiškumas nėra kraštutinis nacionalizmas arba neonacizmas. Tai objektyvus reiškinys. Kaip teigė šiuos reiškinius Europoje nagrinėjantis šveicarų mokslininkas Ursas Altermattas, tai atsakas, gynybinė žmonių reakcija į vadinamąją makdonaldizaciją, į galimą tautų sulydymą ir mažų tautų išnykimą. Deja, šį reiškinį pasaulyje dažnai palydi ir antiamerikietiškos, o dabar antieuropietiškos nuotaikos.

Į pastarąjį aspektą reikėtų atkreipti ypatingą dėmesį tautiškumo idėjos puoselėtojams mūsų krašte. Lietuva, skirtingai nei Šveicarija, gyvena geopolitinės įtampos lauke ir mums, siekiantiems savo tautos ir valstybės saugumo, reikia rasti būdą, kaip suderinti norą išlaikyti tautiškumą ir buvimą Vakarų teisinių demokratinių valstybių bendrijoje. Jeigu Lietuva pasauliui bus parodyta kaip kraštutinio nacionalizmo ar juo labiau kokio nors neonacizmo valstybė, trins rankas iš džiaugsmo ta šalis, kurios interesams galbūt atstovauja A.Paleckis, o Lietuvos nesupras Bendrija, kurios dalis esame. Tai turi suvokti visi tie, per kuriuos gali gimti labai nepatrauklus mūsų valstybės veidas.

Šaltinis: www.lzinios.lt