Romualdas Ozolas. Apie Europos Sąjungos nepriimtinumą

Europos Sąjungos projektas nepriimtinas todėl, kad jis yra blogos valios ir pikto proto kūrinys, jau dabar akivaizdžiai demonstruojantis savo pragaištingumą: dar tik bandant Europą iš valstybių sandraugos paversti imperija, procesas jau leido žiauriai deformuoti Sąjungą sudarančių nacionalinių valstybių būvius – tautas įklampinti į progresuojančias valstybių skolas, sukelti neregėtą migraciją, įtvirtinti vartotojišką gyvenimo būdą, sugriauti tradicines vertybių sistemas, pajudinti nacionalinių kalbų pamatus ir pan.

Kodėl taip atsitiko?

Atsakymą nurodo pats Europos Sąjungos projektas: Sąjungos konstitucijon net ir po rimtų debatų taip ir neįrašyta, jog vienas iš Europos šaltinių yra krikščionybė, nors būtent ji formavo ne tik dvasinius, bet ir fizinius Europos pavidalus, net pačią Europos – vieningos dvasios ir panašių kultūrų pasaulio – idėją.

Esminis Europos dvasios ir kultūros motyvas buvo krikščionybės žmogus – dieviškumo sąmoningai siekiantis individas, įtikėjimo ir tikėjimo dėka tampantis asmeniu ir asmenybe. Nė viena kita iš pasaulio religijų neteikė tokios galimybės: visos kitos rėmėsi pranašais ar kitokiais anapusybės liudytojais, tarpininkaistarp Absoliuto ir žmogaus. Krikščionybė Kristaus asmeniu Absoliutą liudijo tiesiogiai: Jėzus Kristus buvo žmogus ir tuo pat metu Dievas. Katalikybė iš prigimties, iš principo buvo humanistinė ir labiau nei kitos religijos atvira žmogaus santykio su Dievu žmogiškosioms korekcijoms, tarp jų ir nesutikimui. Pirmoji didžioji nesantara tarp žmogaus ir Dievo – Šiaurės sukilimas prieš Pietų bažnytinę savivalę – pagimdė reformacinį apsivalymą ir parengė dirvą Apšvietai su žmogumi be tikėjimo ir be Dievo. Tai – vartai į mūsų laikus.

Didžioji prancūzų revoliucija Europon paleidžia tris nemirtingąsias dievybes: laisvę, lygybę, brolybę. Kas gali būti žaviau, kaip laisvėje susilyginus susijungti! Tai pirmas tikrai ateistinio ir akultūrinio žmogaus projektas. Krikščionybei irgi nesvarbu sielos etninis apdaras, tačiau ji jo neatmeta, tiesiog dvasiškai vienija tikėjime. Prancūzų revoliucionieriai vienytis reikalauja fiziškai. Ar yra tokia vienijanti jėga? 

Tokia jėga yra, ir ta jėga – proletariatas, sulygintas iki nieko neturėjimo, tik dar nesuvokiantis savo brolybės ir dėl to nematantis galimos laisvės, atsako Komunistų partijos manifestas ir suformuluoja tuos postulatus, kuriais vadovaudamasis protas gali sutelkti valią revoliucijai ir realiai laisvei.

Visas XX amžius tikrina šią idėją. Dvi galingos ideologijos – vokiškasis nacionalizmas (nacionalsocializmas) ir rusiškasis kosmopolitizmas (proletarinis internacionalizmas) – susiremia žūtbūtinėse grumtynėse, kuriose paeiliui žuvus abiems, baigiasi ideologijų viešpatavimo era.

Anksčiau pasaulį dalijusi į dvi dalis „geležine uždanga“, ideologijų era palieka tik didžiųjų tikėjimų suformuotus pasaulio civilizacinius konglomeratus. Visiems šiems didžiųjų religijų gobiamiems etnosų, nacijų ir valstybių dariniams būdinga, kad juose veikia globaliais ryšiais susisaistantis sekuliarėjantis ir fiziškai laisvėjantis žmogus.  Jis remiasi nebe religiniam tikėjimui prilygstančiais trimis didžiaisiais žodžiais, nebe jų sociologizuota transkripcija Komunistų partijos manifeste – jis remiasi žmogaus išsilaisvinimo idėją toliau plėtojančiu ir į paties žmogaus rankas savo likimą atiduodančiu dokumentu – 1949 m. priimta Visuotine žmogaus teisių deklaracija. Ja šiandien grindžiama Europos Sąjungos konstitucija, Jungtinių Tautų teisė, Pasaulio gerovės programa.

Žmogaus teisių deklaracijos žmogus – nebe akultūrinis, nebe ideologinis žmogus, jis tiesiog fizinis žmogus, ir ne tiek žmogus, kiek biologinis žmogumi vadinamas subjektas. Jo esmė – laisvės neatsakomybė: „Kiekvienas gimęs žmogus yra laisvas. Su juo reikia elgtis kaip su laisvu.“ Šis subjektas neturi jokių privalėjimų kitam, nes būtent jis yra atskaitos taškas, kuriam iš principo subordinuotas Kitas: „Su juo reikia elgtis kaip su laisvu.“ Ar Deklaracijos autoriai nesuprato, kad tai – besaikį egoizmą ir beribį voliuntarizmą įveiksminanti ir įteisinanti formuluotė? Suprato. Žmogaus teisių deklaracijos žmogus yra absoliučiai nuo Dievo – aukščiausios proto ribos – laisvas žmogus. Šis žmogus – dievas pats sau. Kaip toks, jis labiausiai tiko ideologinių tironijų griovybai. Perėmęs kapitalizmo kontrolę ir pagimdęs globalizmą – ne tik buities, bet ir būties vertinimą pelnu, jis sėkmingai įveikinėja paskutines žmogiškojo proto užkardas – civilizacijas, kultūras, tautas.

Europos Sąjunga yra regioninis globalizmo variantas, kuriame Žmogaus teisių deklaracijos bloga valia ir globalizmo piktas protas reiškiasi interpretuojami dar užsilikusių kultūrinių savitumų. Tačiau Europos gyvenimo perspektyvas reflektuojančioje viešojoje erdvėje jau dominuoja fizinio žmogaus laisvės be atsakomybės prioritetai – logiška žmogaus susidievinimo fiziškumo nirvanojetikrovė.  

Ar tai ir turėtume remti?

Ar prie to ir turėtume prisitaikyti?