Marius Markuckas. Siamo dvynių neapykantos ir meilės istorija: naujoji pasaulio tvarka liberalizmo ir marksizmo samplaikos šviesoje (IV)

Analizuojant liberalizmo ir marksizmo santykį yra įprasta laikytis pozicijos, jog šios politinės ir socialinės filosofijos negali būti suderinamos nei teoriniu, nei praktiniu lygmeniu. Ypač tai pasakytina apie ribinius ir teoriškai labiausiai išgrynintus liberaliosios bei marksistinės tradicijų tipus – libertarizmą bei ortodoksinį marksizmą. Nesuklystume tvirtindami, kad marksizmo ir liberalizmo – kaip ,,radikalių priešybių“ statusas – iš esmės yra konstituojamas skirties tarp metodologinio individualizmo ir metodologinio kolektyvizmo.

Kita vertus, neneigiant tokios skirties egzistavimo, sykiu negalima nepastebėti ir to fundamentalaus fakto, kuris tarp marksistinės bei liberaliosios tradicijų (ir netgi ribinių jų variantų) leistų įžvelgti ne tik išorinius skirtumus, bet ir gelminius panašumus. Metodologinio individualizmo ir metodologinio kolektyvizmo įsišaknijimas modernybėje savaime suponuoja tai, kad tiek individualizmas, tiek ir kolektyvizmas yra tos pačios mąstymo paradigmos vediniai. Viena vertus, jie atrodo tarsi radikalios ir nesutaikomos priešybės, bet, antra vertus, jų bendra kilmė apsprendžia galimybę tam tikromis sąlygomis šioms priešybėms sutapti. Norint tuo įsitikinti, reikėtų pastebėti, kad moderniosios socialinės bei politinės tikrovės apskritai nėra įmanoma paaiškinti atsiribojant nuo atskirybės – visuotinybės santykio klausimo, t.y. ją galima suprasti tik per individo – visumos santykio prizmę. Nagrinėjant pastarąjį santykį neišvengiamai tenka rinktis analizės išeities tašką – juo tampa kuris nors iš jo narių. Tačiau šioje vietoje iškyla pagrindinė problema, t.y. iš principo nepaneigiamas faktas, kad moderniojo socialinio ir politinio mąstymo paradigmoje individas yra atskirybė ir visuotinybė vienu metu: jis yra visos socialinės tikrovės šaltinis ir kartu visų galimų jos savybių talpykla. Bene geriausiai pastarąjį principą yra nusakęs Larry`is Siedentop`as, anot kurio, toks ,,susidvejinimas“ politiškai reiškia, kad absoliutus individas sutampa su absoliučia valstybe, t.y. tokio individo valia potencialiai gali tapti visos visuomenės tvarkos šaltiniu [1]. Todėl perėjimas nuo vieno socialinės tikrovės poliaus (individo) prie kito (visumos) yra savaiminis, natūralus ir nesudėtingas.

Plėtojant šią įžvalgą galima teigti, kad priklausomybė tai pačiai – moderniojo – politinio mąstymo srovei yra pamatinė teorinė ir istorinė aptariamų doktrinų konvergencijos bei virtualaus tapatumo prielaida ir sąlyga. Nuo Herakleito laikų žinomas priešybių tapatumo ir perėjimo viena į kitą principas, kuris, ko gero, aiškiausiai yra atskleistas G. Hegelio teiginyje, kad galiausiai sutampa net tokios priešybės kaip Būtis ir Niekas [2], gali būti vertinamas kaip itin aktualus, nagrinėjant gelminius marksistinės ir liberaliosios tradicijų ryšius. Atsižvelgiant į tai, kad tiek marksizmo, tiek ir liberalizmo ištakos glūdi moderniojo socialinio bei politinio mąstymo paradigmoje, atsiranda pagrindas tvirtinti, kad jos - iš pirmo žvilgsnio būdamos radikaliai priešingos - iš tiesų yra natūraliai konverguojančios ir pereinančios viena į kitą būtent pagal pastarąjį priešybių tapatumo dėsnį teorinės ir praktinės doktrinos.

Siekiant dar griežčiau apibrėžti liberalizmo bei marksizmo santykį su modernybe, o sykiu ir tvirčiau užčiuopti saitus, tarpusavyje jungiančius aptariamas sociopolitines teorijas, reikėtų pastebėti, kad tiek marksizmas, tiek ir liberalizmas pasižymi gelminiu deontologizmu: abejos jos atkakliai neigia egzistuojant kokius nors metafizinius socialinės tvarkos principus, išskyrus tuos, kurie randasi kaip pasekmės iš individų veiklos. Dar kitaip sakant, tiek marksistinėje, tiek ir liberaliojoje tradicijoje individų valia yra pripažįstama faktiškai vieninteliu socialinės tvarkos šaltiniu. Akivaizdu, kad pastaroji nuostata kyla iš modernybės filosofijos, kuri neabejotinai yra subjekto filosofija [3]. Tokia individualistinė mąstymo paradigma, paremta individualizuotos visuomenės provaizdžiu, yra ryškus kontrastas tradicinei organinei bendruomenės sampratai pagal kurią kiekvienas asmuo yra traktuojamas kaip neatsiejama, nors ir išlaikanti asmeninę autonomiją, platesnės bendruomenės dalis.

Šioje vietoje gali kilti tam tikrų abejonių, ar Karlo Marxo idėjos yra pagrįstai vertintinos kaip ,,reprezentatyvios“ moderniojo politinio mąstymo (ar modernybės filosofijos) išraiškos. Nors iš tiesų nėra įprasta manyti, jog K. Marxas galėtų būti įvardijamas kaip atkaklus individualizmo šalininkas, tačiau vis dėlto pastarojo filosofija, bent jau remiantis Pierre`o Rosanvallon`opožiūriu, gali būti pagrįstai vertinama kaip nuoseklios pastangos gilinti modernųjį individualizmą. Tai, pasak garsiojo politikos istoriko, akivaizdžiausiai patvirtina marksistinėje teorijoje dominuojanti klasių kovos koncepcija [4].

Norint įsitikinti K. Marxo filosofijos ,,modernumu“, derėtų atkreipti dėmesį į tą faktą, kad klasių kovos koncepcija savaime neturi reikšmės, o įgyja prasmę tik tuomet, kai yra apmąstoma individualistinės - arba modernios - visuomenės kontekste. Tradicinėje bendruomenėje socialiniai skirtumai yra suvokiami kaip natūraliai susiformavusi organinės reprezentacijos sankloda, kurios vien tik individų valios aktų pagalba pakeisti nėra įmanoma. Nors kiekvienas asmuo čia gali viltis teisingo elgesio su juo pačiu, vis dėlto tikėtis, kad jis ,,emancipuosis“ iš savo socialinio statuso tikrai nėra įprasta. Čia socialinė tvarka, o drauge ir konkretaus asmens socialinis statusas joje, iš esmės yra suvokiami kaip metafizinės duotybės, kurių radikaliai pakeisti paprasčiausiai neįmanoma. Tuo tarpu Marxo darbuose dominuojanti klasių kovos samprata yra paremta tikėjimu į revoliucinių pokyčių galimybę ir neabejotinai prieštarauja ,,stabilios“ visuomenės įvaizdžiui, kuris būdingas tradicinei (ikimoderniajai) politinei filosofijai. Apie marksizmo ryšius su modernybe byloja ir tai, kad ,,klasių kovos įvaizdis negali būti įsivaizduojamas be visuomenės kaip rinkos* suvokimo“ [5], o savo ruožtu istoriniame materializme internalizuotas besąlygiškas tikėjimas ,,progresyviu“ visuomenės vystymusi (toks tikėjimas yra būdingas ir liberalizmui [6]), vėlgi liudija apie marksizmo neigiamą požiūrį į tradicinei visuomenei būdingą stabilumą.   

Galiausiai tai, kad gelminis moderniosios individualistinės prieigos siekis  – kiek įmanoma ,,emancipuoti“ individą iš tradicinio socialinio gyvenimo saitų – marksizmui nėra svetimas akivaizdžiai patvirtina ir komunizmo samprata. Komunizmas, kaip žinia, yra įvardijamas ne tik kaip ,,[...] visiškas, sąmoningas  ir visą ligšiolinės raidos turtingumą išlaikantis žmogaus grįžimas sau – visuomeninio, t.y. žmogiškojo žmogaus grįžimas“ [7], bet ir kaip ,,esminė sąlyga laisvo individų vystymosi bei veikimo“ [8]. Iš tokio komunizmo apibrėžimo tampa visiškai aišku, kad skirtumas tarp marksistinės ir liberaliosios individualizmo sampratos esti tik strateginis. Jei marksistinė prieiga suponuoja, kad individas gali ,,skleistis“ tik kolektyviniame darinyje (integralusis individualizmas), tai liberalioji prieiga laikosi pozicijos, jog bet kokios kolektyvinės formos yra individo sklaidą ribojantys veiksniai (atomistinis individualizmas) [9]. Vadinasi, nepaisant skirtingo požiūrio į individo sklaidos strategijas, gelminis ryšys tarp marksistinės ir liberaliosios tradicijų neabejotinai išlieka. Tas faktas, kad abejose doktrinose socialinės tvarkos šaltiniu bei epicentru pripažįstamas būtent modernusis individas, o kolektyviniai dariniai iš esmės yra vertinami tik kaip įrankiai – arba skatinantys individo sklaidą, arba ją ribojantys – yra akivaizdžiausias to patvirtinimas.

---

[1] Larry Siedentop, Demokratija Europoje. Vilnius: Vaga, 2003, 106, 111-113.

[2] Георг Вильгельм Фридрих Гегель, Энциклопедия философских наук. Том 1. Москва:Мысль, 1974, 215.

[3] Pierre Rosanvallon, (ed. Samuel Moyn), Democracy Past and Future. New York: Columbia University Press, 2006, 168.

[4] Ten pat.

* Aut. past. Kas, viena vertus, yra neabejotinai modernu ir, antra vertus, itin artima liberalizmo tradicijai

[5] Rosanvallon, 168.

[6] Albinas Plėšnys, Analitinės krypties filosofija. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2010, 70.

[7] Karlas Marksas, ,,Ekonominiai ir filosofiniai 1844 metų rankraščiai.“ Kn. Karlas Marksas, Ankstyvieji filosofijos raštai. Vilnius: Mintis, 1986, 389.

[8] Karlas Marksas, Frydrichas Engelsas, Komunistų partijos manifestas. Vilnius: Mintis, 1988, 108.

[9] Rosanvallon, 173.