Vytautas Žutautas. Saugumo rūsiuose ir psichiatrinėse ligoninėse (II)

Vadovaudamasis Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvadomis, Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centras grupei ...

Vadovaudamasis Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos išvadomis, Lietuvos gyventojų ir rezistencijos tyrimo centras grupei pasipriešinimo okupacijai dalyvių suteikė karių savanorių ir laisvės kovų dalyvių vardus. Laisvės kovų dalyvio statusas suteiktas ir „Balso“ grupės leidinių „Akistatos“ laikraščio vyriausiajam redaktoriui Vytautui Žutautui. Tai bene vienintelis žurnalistas, kuriam už kovas su sovietų valdžia suteiktas toks statusas.

Tęsiame V. Žutauto prisiminimus apie tuos jo jaunystės laikus.

Pirmąją straipsnio dalį rasite čia

***

Dienos KGB rūsyje slinko lėtai ir buvo vienodos. Tada aš dar nežinojau, kas manęs laukia – apie tai galėjau tik spėlioti. O laukė labai nemaloni staigmena.

Ekspertizė

Vieną dieną nuvestas į tardytojo Prano Kazanavičiaus kabinetą, radau ten naują pareigūną. Jis kažką rašė. Atsisėdau priešais ir, atsibodus dairytis pro grotuotą langą, žvilgtelėjau į prirašytus lapus. Supratau, kad priešais mane sėdi vyriausiasis sovietinės Lietuvos psichiatras J. Gutmanas. Per užsienio radijo stotis buvau girdėjęs, kad ne vienas politkalinys atsiduria psichiatrinėje ligoninėje, o dabar pajutau, kad tai gresia ir man.

Taigi paskyrus psichiatrinę ekspertizę, vyriausiasis psichiatras, remdamasis bylos duomenimis, rašė aktą. Rašė manęs beveik nieko neklausdamas – jam ir taip viskas buvo aišku. Tardytojas buvo surinkęs pakankamai duomenų mano „beprotybei“ įrodyti. Pasirodo, kad aš mokykloje pamokos metu pazvimbiau lyg musė: „Bzz...“  ir delnais pliaukšt užmušiau... Tuo laiku mokytoja, bendraklasiai manė, kad tai vaikiškas nutrūktgalviškumas, išdaigos, o štai vėliau tai pasitarnavo psichiatrui.

Tokių „nukrypimų nuo normos“ būta ir daugiau. Dabar aš tą teisminės psichiatrinės ekspertizės aktą galiu pacituoti, nes jį turiu. Tuo laiku aš jo nemačiau, nes jis buvo skirtas tik „pačiam humaniškiausiam pasaulyje“ sovietiniam teismui. Tame akte rašoma: „Iš esančių byloje Žutauto parašytų ar diktuotų laiškų ir lapelių matyti, kad jų turinys yra beprasmiškas, nenuoseklus.“ Toliau aiškinama, kad „jis kiekvieną mėnesį kaip mokytojas gaudavo 110 rublių algą, o už pragyvenimą išleisdavo tik 50 rublių, būdamas sotus ir turėdamas kambarį nejuto jokių nepriteklių, o lapeliuose rašo, kad gyvenimas vis blogėja.“

Remdamasis visais tais duomenimis, J. Gutmanas per pusvalandį nusprendė, kad: „Žutautas serga psichine liga – šizofrenija su mąstymo ir emocijų sferos sutrikimais. Dėl šios ligos jis nusikaltimo įvykdymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir valdyti juos. NEPAKALTINAMAS.“ Taip didžiosiomis raidėmis ir parašyta akte.

Bausmė

Su tokia diagnoze – ne į kalėjimą, o į ligoninę. Netgi paties sovietinės Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi. Man nedalyvaujant šio teismo baudžiamųjų bylų kolegija, pirmininkaujama L. Miežėno, dalyvaujant liaudies tarėjams Domeikienei bei Aleksandravičiui, taip pat prokurorui Skipariui, gynėjui Vilimui, „viešame“ teismo posėdyje, kuriame neleido dalyvauti net mano tėvams, nustatė, kad „Žutautas platino lapelius, kuriuose skleidžiami žinomai melagingi prasimanymai, žeminantieji tarybinę valstybinę ir visuomeninę santvarką, parašė šmeižikiško turinio kolektyvinį laišką, kurį pasiuntė „Komjaunimo tiesos“ redakcijai. Į šią nusikalstamąją veiklą Žutautas įtraukė nepilnamečius Jakutį, Gladutį, Beresnevičių. Be to, neturėdamas tam leidimo laikė šaunamąjį ginklą – 5,6 kalibro revolverį. Žutauto kaltė įvykdžius šiuos pavojingus visuomenei veiksmus įrodyta. Žutauto įvykdyti veiksmai numatyti Lietuvos TSR BK 199, 234, 241 straipsniuose.“

Kadangi visus šiuos veiksmus aš padariau atseit nesuprasdamas, ką darau, man buvo skirtas priverstinis gydymas bendrojo tipo psichiatrinėje ligoninėje. Galima sakyti, kad mane teismas palaikė dar ne tokiu baisiu santvarkos priešu ir paskyrė gydymą bendrojo tipo ligoninėje. Tie, kurie daugiau ginčydavosi su tardytojais ar psichiatrais ekspertais, būdavo uždaromi į specialaus tipo psichiatrines ligonines. Juos išveždavo į Černiachovską, Taškentą, Syčiovą. O mane „gydyti“ patikėjo Lietuvos psichiatrams.

Sakė tiesą

Beje, KGB 5-ojo skyriaus viršininko pavaduotojas Nachmanas Dušanskis savo pažymoje apie atskleistas antisovietines grupuotes, kurią aš suradau jau dabar, nerašė, kad aš buvau uždarytas į psichiatrinę. Pažymoje rusų kalba rašoma: „Sausio 18-ąją Pakruojo rajono Linkuvos miestelyje buvo išaiškinta antitarybinė grupuotė, kuriai vadovavo V. Žutautas. Jis už antitarybinių lapelių platinimą areštuotas ir nuteistas, o su kitais 4 žmonėmis, dešimtos klasės moksleiviais, pravestas profilaktinis darbas.“

Toliau pažymoje vardijami kiti panašūs tais metais sulaikyti „nusikaltėliai“. Jų nebuvo tiek mažai, kaip kam gali atrodyti. Dešimtys žmonių nebijojo reikšti savo nuomonės. Štai Telšių rajono Varnių miestelyje buvo atskleista „Lietuvos nacionalinė vyties kryžiaus gvardija“. Du jos nariai buvo areštuoti, o su kitais dviem „pravestas profilaktinis darbas“. Tais pačiais metais Kaune buvo išaiškinta „Vieninga pogrindinė europinė socialdemokratų draugija“ (3 nariai) ir „Tamplierių riterių ordino grupuotė“ (6 nariai), Vilniuje – antisovietinė „Lietuvos solidarumo grupė“ (10 narių), Kapsuke (dabar Marijampolė) – „Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo grupuotė“ (4 nariai).

Saugumiečiai taip pat turėjo nemažai darbo besiaiškindami, kas Kaune išplatino lapelius „Rusai, šalin iš Lietuvos!“, kas atspausdino ir išmėtė po Vilnių Lietuvos himno tekstą, kas išklijavo 18 priešiškų lapelių „Šalin sovietų valdžią!“

Taip pat buvo iškeltos kelios lietuviškos trispalvės, nuplėšta bent 10 sovietinių vėliavų, išteplioti herbai ir Sovietų Sąjungos Politbiuro narių veidai, parašyti užrašai: „Mirtis komunistams!“, „Jei tu lietuvis – 50-ųjų sovietinių metų garbei užmušk rusą“ ir pan. Dalis valdžios priešininkų buvo surasti ir nubausti, o kai kurių saugumas taip ir nesugebėjo išsiaiškinti.

Pats tos pažymos autorius N. Dušanskis, gerai žinomas KGB veikėjas, spėjo pajusti artėjančias permainas ir 1989 metais išmovė į Izraelį. Dėl nusikalstamos veiklos Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra 1996 metais jam iškėlė baudžiamąją bylą, bet Izraelis atsisakė jį išduoti. Sulaukęs 88 metų N. Dušanskis mirė Haifoje.

Apgaulinga laisvė

Grįžkime į 1967-uosius. Po „paties humaniškiausio pasaulyje“ teismo nutarimo mane iškraustė iš KGB rūsio. Į Žiegždrių psichoneurologinę ligoninę vežė jau ne „Volga“, bet „voronokas“ – grotuotas „gazikas“. Išvažiuojant grąžino diržą, batų raištelius. Bet tik keletui valandų. Žiegždriuose davė pižamą.

Vėl už nugaros užsivėrė durys. Prižiūrėtojus pakeitė sanitarai. Vienas jų įvedė į palatą ir parodė lovą: „Čia miegosi, o čia, spintelėje, tavo šaukštas“. Palata kaip ir visose ligoninėse – lovos palei sieną, lovos viduryje. Tik šioje ant langų grotos, o durys – be rankenų.

Niekas čia į mane nekreipė dėmesio. Tiesa, vienas vis tiek atėjo susipažinti. „Napoleonas“, – prisistatė. „Anglijos karalius“, – atsakiau, bet jaučiau, kad juokauti čia nelabai apsimoka. Kiekvienas tavo judesys, kiekvienas ištartas žodis sanitarų, seselių būdavo perduodamas gydytojui, užrašomas ir tuoj pat galėdavo atsigręžti prieš tave patį.

Leisdamas valandų valandas kameroje buvau įpratęs daug vaikščioti: pirmyn – atgal, pirmyn – atgal. Tai buvo įprastas dalykas. O vos pavaikščiojau čia – tuoj prisistatė gydytoja. Ligos istorijoje atsirado įrašas: „Neramus, nuolat vaikšto“. Gerai, jeigu tam, kad nuramintų, duoda tik tabletę – jos gali ir neišgerti, apgavęs tave stebinčią seselę. Bet jeigu paskirs raminamųjų ampulėmis – aminazino į užpakalį, tai paskui visą dieną nenorėsi keltis, o prispirtas reikalo ne eisi, bet šliauši.

Pirmą naktį, išvargintas kelionės, užmigau greitai. Vėliau teko pačiam prašytis tablečių, nes nežinojai, ko iš kurio palatos draugo gali tikėtis. „Napoleonas“ (beje, jis buvo bene du kartus didesnis už tikrąjį Napoleoną) sykį taip įsisiautėjo, kad, kol jį apvilko tramdomaisiais marškiniais, gydytojų kabinete sudaužė visus stiklus. Visko buvo galima tikėtis ir iš „imperatoriaus“, nuolat kažkam komanduojančio (jeigu duos komandą man, o aš neįvykdysiu?), ir iš „princų“, ir iš kitų likimo nuskriaustų žmonių.

O šiaip beprotnamis – tai tokia vieta, kur gali elgtis kaip nori. Anot Šveiko, ten tokia laisvė, apie kokią socialistai nesapnavo. Ten žmogus save gali laikyti ir dievu, ir švenčiausiąja panele Marija, ir nėščiu ponu, ir profesoriumi. Ten gali rėkauti, stūgauti, vartytis kūliais – ir niekas nepasakys, kad esi nekultūringas. Aišku, tokie tavo poelgiai neliks nepastebėti – gausi tablečių ir aprimsi.

Trečiąją straipsnio dalį rasite čia

Šaltinis: www.balsas.lt

Susiję

Vytautas Žutautas 3450421246543615072
item