Antanas Maceina. Dabartiniai mūsų rūpesčiai

Mes nepolitikavome, nepolitikuojame ir nepolitikuosime. Mes nesidomime jokia partine politika . Bet mes esame žmonės, esame piliečiai, es...

Mes nepolitikavome, nepolitikuojame ir nepolitikuosime. Mes nesidomime jokia partine politika. Bet mes esame žmonės, esame piliečiai, esame lietuviai! Mes turime pažinti svarbiausius žmonių sugyvenimo ir bendradarbiavimo dėsnius, turime pažinti šių dienų visuomenės santvarką ir savos tautos reikalus. Jeigu mes gimnazijose mokomės literatūros, kalbų ir matematikos, jeigu visa tai priklauso prie bendro išsilavinimo, tad ar bus visapusiškai išsilavinęs tas moksleivis, kuris žinos visų poetų gimimo ir mirties metus, visus lotynų kalbos netaisyklingus veiksmažodžius, visas geometrijos ir algebros formules, bet nežinos visuomeninio gyvenimo santvarkos dėsnių.

1. Moksleivis ir visuomenė

Gal kas pasakys: „Ponai moksleiviai! Juk jūs turite visuomenės mokslą, už kurį ne vienas dar ir dvejetuką sugriebiate". Taip, turime! Turime per porą metų po dvi valandas savaitėje. Bet juk visuomenės gyvenimas šiandien yra toks platus ir turiningas, jog to dalyko pamokos moksleivių tinkamai šia kryptimi nepralavina. O mums svarbiau turėti kritiškų pažiūrų apie visuomenę, negu žinoti integralus ir koordinates. Taigi mes šitoje srityje turime lavintis patys, padedami vyresniųjų ir už mus daugiau žinančių. Šitas darbas yra ne politinis, bet kultūrinis. O kultūrinėje srityje mes turime būti plačiausiai išsilavinę.

Be to, ne visi iš gimnazijos pakliūva į universitetą. Žymi dalis stoja tiesiog prie darbo - ir mokslas baigtas. Jei tad gimnazijoje jie nebus visuomeniškai-kultūriškai išsilavinę, kur jie to išsilavinimo gaus vėliau? Tada reikia jau dirbti, reikia parodyti savo nusimanymą, o ne lavintis. Ne laikas lakinti šunis, kai šautuvai jau ant pečių. Šitiems žmonėms, kurie nemano, ar negali stoti į universitetą, būtina yra su visuomeniškais klausimais gerai susipažinti jau gimnazijoje. Kitaip jie bus traukomi visokių gaivalų ir nueis tarnauti svetimiems dievams, kurie yra priešingi taip tikrajam Dievui, taip tikrajai Tėvynei.

Moksleivis gyvena visuomenėje, taigi jis turi ją pažinti. Todėl negalima užmesti visuomeniško lavinimosi, nors kai kas ir vadintų mus tam darbui dar nepribrendusius. Mes esame pribrendę visokiam lavinimuisi. (Taigi nedarbui) Tam tikslui reikia skaityti visuomeniškai kultūriško turinio knygų (pvz., „Socialinis klausimas", vysk. Paltaroko; „Moralinės filosofijos vadovėlis", kun. Coppenso SJ; „Dangaus šviesa", kun. Krupavičiaus; to pačio autoriaus - „Kova už žemę ir ūkininką", „Apie visuomeninį darbą", „Mūsų keliai" ir kt.), nagrinėti didžiųjų visuomenės veikėjų gyvenimą (pvz., vysk. Kettelerio; apie jį lietuviškai yra knygelė Klaudijaus Peyroux, vertė A. Januševičius; Görres, Windhorsto; Leono XIII - apie jį rašyta kun. Krupavičiaus „Dangaus šviesa"), susipažinti su katalikų sociologų teorijomis (šiam reikalui gera yra knygelė „Krikščioniškasis solidarizmas" H. Pescho, vertė J. K-lis, kaina 1 lt.) ir Bažnyčios šiuo reikalu mokslu. Vyresnieji padės šitame darbe taip savo raštais, taip patarimais. Minėtus dalykus gvildenti geriausia bendromis jėgomis, nes tada atsiranda daugiau nuomonių ir lengviau galima išvengti klaidų. Tad į darbą! Mes turime būti visuomeniški žmonės.

2. Tolerancija ir neutralumas

Mums liepiama būti tolerantingiems. Taigi turime žinoti, kas yra ta tolerancija ir kokia turi ji būti. Tolerancija paprastai žmonės vadina svetimos nuomonės gerbimą. Sutikime su tuo. Bet kuo būdu turėtų tas gerbimas pasireikšti? Gerbimas nėra tylėjimas. Gerbimas turi būti veiksmas. Gerbimas turi būti kova su negerbimu. O negerbimas paaiški tuomet, kai nemokama skirti priešo asmens nuo jo idėjų ir, užuot puolus priešo idėjas, puolama patį asmenį. Tai yra negerbimas ir netolerancija. Kas to išvengia, kas moka garbingais ginklais kovoti su idėjomis neliesdamas asmenų, tas yra tolerantingas. Daugiau iš jo reikalauti negalima.

Negalima tylėti ir leisti visokioms idėjoms netrukdomai plisti. Ne! Tai bus ne tolerancija, tik ištižimas. Reikia pastoti kelią klaidingoms pažiūroms, reikia pasipriešinti idėjoms, nesutinkančioms su mūsų principais, bet visa tai reikia daryti atskirai nuo konkrečių asmenų. Negalima nekęsti žmogaus dėl to, kad jo pažiūros kitokios negu mano. Bet galima kovoti su jo pažiūromis - ir net reikia kovoti, jeigu jos griauna mūsų pasaulėžiūrą. Štai kur yra tolerancijos esmė. Gerbti asmenis, kovoti su priešingomis idėjomis! Visos kitos mums peršamos „tolerancijos" yra tik noras mus užmigdyti.

Kur galima geriausiai tolerancijos išmokti? Aišku, ten, kur yra žmonių susibūrimai, kur yra įvairių pažiūrų ir nuomonių. Taigi kuopelės yra geriausia tolerantingumo mokykla. Juk kiekvienoje kuopelėje, tegul ji būtų ir vieningiausio nusistatymo, vis atsiras žmonių, kurių nuomonės, jeigu jau bus ir nepriešingos kuopelės principams, tai vis dėlto eis prieš daugumos pažiūras. Šias skirtingas nuomones reikės mokėti kritiškai įvertinti, reikės mokėti pagerbti ir kartais reikės su jomis net kovoti. Kas dirbo kuopelėse, tas žino, kad taip visuomet esti. Ir šitokiuose atvejuose kaip tik daugiausia išmokstama tolerancijos, išmokstama sugyventi ir dirbti su kitokių nusistatymų žmonėmis. Tai yra kelias į taikingą sugyvenimą ir su tais žmonėmis, kuriuos skiria didelės religinės ir socialinės pažiūros. Šituo atžvilgiu kuopelės yra be galo naudingos ir reikalingos.

Kas mokosi per visą gimnazijos laiką vienas, kas nedirbo bendro darbo su kitais žmonėmis, tas, aišku, nemokės įvertinti kitų nusistatymų, nemokės su kitais sugyventi ir kitų pagerbti. Čia turime galvoje bendrą darbą už klasės sienų, nes klasėje per pamokas mokiniai, nors ir bendrai dirba, savo pažiūroms pareikšti neturi vietos. Jie sako ir daro tik tą, ką liepia mokytojas ir vadovėlis.

Mums peršamas neutralumas. Tai naujų laikų išradimas, kuriuo norima žmones atpratinti įdomautis visais svarbesniais pasaulėžiūros ir visuomenės gyvenimo klausimais. Tąjį neutralumą skelbia: a) organizacijos, duodančios laisvę pasaulėžiūros dalykuose, b) laikraščiai - labai pigūs - kurie leidžiami tik tam, kad nukonkuruotų pasaulėžiūrinius, ir kurie moksleivių neturėtų būti nė į rankas imami, c) žmonės, kurie patys anaiptol nėra neutralūs, bet kurie tuos neutraliuosius moka panaudoti savo tikslams. Visi šitie skelbėjai nėra neutralūs. Tai turėtų kiekvienas gerai įsidėmėti.

Bet kas galop yra tas neutralumas? Neutralumas yra abejingumas. Neutralus žmogus yra šaltas, ir jam „vis tiek", kas daroma ir kas sakoma. Neutralus žmogus yra nekūrybiškas ir bevalis, nes numodamas ranka į didžiuosius idealus ir kartodamas aną tinginių taisyklę „man vis tiek", neugdo savyje nei savarankiškumo, nei kritiškumo, kas jauniems žmonėms taip labai yra reikalinga. Neutralumas yra jaunuolio mirtis. Neutralumas yra ankstyva senatvė. Ji žudo visokį idealizmą, pakerta jaunuolišką energiją, užgniaužia iniciatyvą ir verčia žmogų sėsti į užpečkį, numoti ranka į viską ir senio balsu sakyti: „M-a-n v-i-s-t-i-e-k!" Neutralus žmogus neturi savo nusistatymų (kitaip jis nebūtų neutralus), neturi moralinės savo vertės pajautimo (kitaip jis būtų principų žmogus ir jau nebūtų neutralus). Tai yra lepšis, drimbąs ten, kur gardžiau kvepia ir gražiau skamba. Neutralumas yra neatvirumo ir nenuoširdumo padaras. Jo nekenčia net tie, kurie jį skelbia.

Štai mūsų rūpesčiai dabartiniu metu.

Šaltinis: www.maceina.lt (straipsnis publikuots žurnale „Ateitis", 1930, Nr. 11).

Susiję

Skaitiniai 4284319748636150550

Rašyti komentarą

  1. Pagarba šiam šviesios minties didžiavyriui! Jo mintys aiškios ir savalaikės. Deja, laikas bėga ir tai, kas buvo būtina deklaruoti vienom sąlygom, pasikeitus situacijai, dažnai jau būna praradę bet kokią prasmę. Šis mūsų tautos mąstytojas prieš gerą pusamžį rašė:

    "Reikia pastoti kelią klaidingoms pažiūroms, reikia pasipriešinti idėjoms, nesutinkančioms su mūsų principais, bet visa tai reikia daryti atskirai nuo konkrečių asmenų. Negalima nekęsti žmogaus dėl to, kad jo pažiūros kitokios negu mano. Bet galima kovoti su jo pažiūromis - ir net reikia kovoti, jeigu jos griauna mūsų pasaulėžiūrą. Štai kur yra tolerancijos esmė. Gerbti asmenis, kovoti su priešingomis idėjomis! Visos kitos mums peršamos „tolerancijos" yra tik noras mus užmigdyti."

    - Buvo tas teisinga ir aktualu tais laikais, kai dar nebuvo įsibujojęs masinis chamizmas ir veidmainiavimas, melavimas į akis net neturint minties skaitytis su faktais ir oponento argumentais. Nu, kaip įmanomas tokių asmenų gerbimas, ir kokią prasmę gali turėti kovojimas su tiesiog iš lubų kabinamais kaltinimais bei išsidirbinėjimais , neva, jo tokios pažiūros būtų?
    Juk atsitiko taip, kad sukčiai nebebando kovoti prieš negarbingo asmens negerbimą. Jie elgiasi lygiai atvirkščiai - bet kokiu pretekstu leidžia sau negerbti, net gi kaltinti savo aukas tuo pačiu, kuo turėtų būti apkaltinti jie. Įsivyravus tokiai situacijai, sukčiai tiek ištobulino sukčiavimo techniką, kad dabar jie padėties šeimininkai, ir jau nebaudžiamai gali ir tyčiotis iš savo aukų, ne vien tik jas apgaudinėti materialiai. Maža to, sukčiai dabar jaučiasi , vertesniais už sąžiningus žmones, tiesiog dievo išrinktaisiais, kuriems sąžinės neturėjimas/atmetimas ir tėra jų, neva, didesnės vertės kriterijus. Visuomenė galėjo toleruoti pavienius nachališko elgesio pasireiškimus. Tačiau, neįmanomas dalykas, kad ji be galo ilgai pakęstų masinį akiplėšiškumo reiškimąsi. Ir kadangi išnaglėjusių sukčių, bei parsidavėlių jų chlapčiukų jokie argumentai neveikia, jau netolimoje ateityje nebus įmanoma eilinio holokausto išvengti. - Parazitai negali turėti teisės gyventi. Atleiskite man už tokias liūdnas prognozes, aš tokios atomazgos net labai nenorėčiau, bet jie juk geruoju nesiliaus sukčiavę.
    Deja...
    Kol kas rusena viltis prisiminus pasaką apie pranašo Jonos žygdarbį, kada Ninevės gyventojams užteko panašių prognozių, kad liautųsi sukčiavę. Ir vėl - deja - čia daugiau negu Ninevė...

    AtsakytiPanaikinti

emo-but-icon

NAUJAUSI

Komentarai

SEKITE MUS FACEBOOK

KVIEČIAME ĮSIGYTI

KVIEČIAME ĮSIGYTI!

Naujienų prenumerata

item