Gintaras Beresnevičius. Lietuvių europinis identitetas ir naujosios Europos savimonė. Ideologinės istorinės šaknys.

R. Jurgaičio nuotrauka Europa šiuo metu kiek droviai kalba apie savo priešistorę. Ne apie XX a. ir ne apie XIX a., kai imperijas sudras...

R. Jurgaičio nuotrauka
Europa šiuo metu kiek droviai kalba apie savo priešistorę. Ne apie XX a. ir ne apie XIX a., kai imperijas sudraskė tautų pavasaris, idant pareikštų apie jų gyvybę ir imperijos vėl būtų užlopytos. XIX a. savitu aspektu buvo vienas gražiausių šimtmečių Europoje, traukiniai ir garlaiviai sumažino atstumus, bet ne tiek, kad kelionė taptų nuobodybe, literatūra pasiekė aukštumas, menas, tuo laiku susiformavęs, diktuoja madas iki šiol, ir patys meno vertinimo kriterijai būtent tada išsivadavo iš klasicizmo kūjo ir kalto valdžios ir perėjo į skonį; individas ėmė spręsti, kas gražu; išsilaisvinusi buržuazija pasidraskiusi priėmė impresionizmą ir vėliau pati fundavo impresionizmo, ekspresionizmo ir blogo skonio mišinį – miesčionišką ir žavų secesą; tarp dviejų pasaulinių karų irgi buvo gražu, nes Europa manėsi britų ir prancūzų Versalio diktatu susitvarkiusi savo vidinius reikalus ir pradėjo dar vieną New Age, novum saeculum, kai viskas buvo, tiesa, žiauru ir paprasta, bet dar ne visai, buržuazijos ir jos privatizuotų nacijų triumfas temdė akis, ir kad eilinis pasaulinis internacionalas ėjo per žemynus, buvo nesvarbu, kaip ir Rusijos bei Vokietijos žinojimas apie savas Europas. Vakarų Europa ėmė vienytis svajonėje, kuriai, beje, buvo lemta išsipildyti tik patyrus Antrąjį pasaulinį karą.

Europos vienijimas buvo kankinanti idėja per Napoleono karus ir po jų – kelios imperijos valdė Europą gana taikiai, tarpusavyje apsipešdamos, bet tai buvo labiau pasienio konfliktai, nebe Aleksandro Makedoniečio stilistiką prikėlę Napoleono žygiai. Austrijos Habsburgų imperija, transmutavusi į Austriją-Vengriją, priminė Romos saulėlydžio tetrarchiją, kai Roma dalijosi nebe į dvi, Rytų ir Vakarų, o į keturias dalis. Kaip ir Prancūzija buvo Galija, Vokietija buvo išplėtusi valdas visai pagal Publijaus Kornelijaus Tacito Germanijos pavyzdį ir žemėlapį. Italija, susivienijusi net nestabdydama nuo Garibaldi iki Mussolini, atgaivino Romos imperinę savimonę ir pasiėmė tai, kas buvo jos – Libiją, Etiopiją, vėliau natūraliai slinko ten, kur ją slinkti vertė pradėję veikti Romos imperiniai mechanizmai, į Epyrą (Albaniją), Dalmatiją (Triestą), Graikiją ir senuosius polius Ponto Euksino pakraščiuose. Tai veikė. Italijoje Romos atgaivinimą skelbė Benito Mussolini, greta dučės buvo intelektualas Bartolucci, 1929 m. įkūręs Senosios Europos judėjimą. Tikslas aiškus – atgaivinti Romą.

Grafas R. Coudenhove-Kalergis, 1923 m. paskelbęs Paneuropos idėją, nebuvo novatorius, tą patį teigė Napoleonas ir Hitleris, tačiau Paneuropa, priešingai nei kitos Europos vienijimo idėjos, buvo taiki. Tai suteikė jai galimybę nepralaimėti. Iš pradžių pakibusi kaip vizija, ir net viena iš silpniausių vizijų, turinti mažiausiai amunicijos ir silpniausią užnugarį, ji įsisiūbavo. Gal dėl to, kad atsirado, kas ją remia – pokaryje tai buvo plieno ir anglių karteliai, naftos monopolininkai ir bankai, kurie suvokė, kad karas buvo ir lieka teigiama ekonomikos ir kapitalo kaupimo priemonė, tačiau Europoje karų, kaip ekonomikos variklių, galimybės buvo išnaudotos, per tiršta čia pramonės, miestų ir darbininkų. Ir tų pačių bankų. Bet grįžkime kiek atgal.

Tarpukaryje Vakarų Europoje vyko keli Paneuropos kongresai, 1923 m. Coudenhove-Kalergis išleido brošiūrą "Pan Europa", bet svarbiausia buvo tai, kad judėjimą parėmė garsus Prancūzijos politikas, šalies užsienio reikalų ministras Aristide’as Briand’as, svajoklių būklė buvo pakeista politiniu projektu ir memorandumai apie būsimą Europą išsiuntinėti daugumai Europos vyriausybių. 1928 m. rugsėjį Ženevoje buvo suformuoti ir paskelbti pagrindiniai Paneuropos Sąjungos kūrimo principai; buvo teigiama, kad "Paneuropa – tai tautų teisių lygybės ir solidarumo principais paremta politinė-ekonominė valstybių sąjunga su bendra muitų sistema. Jos tikslas – garantuoti taiką Europoje, kelti socialinę gerovę ir ugdyti tautų kultūrą" (A. Kasparavičius, "Paneuropos idėjų raiškos ir kontūrų Lietuvoje klausimu", Europos idėja Lietuvoje: istorija ir dabartis, V., 2002, p. 123–124). Tačiau greta buvo deklaruojamas ir visų Europos tautų lygiateisiškumas ir podraug viena susižinojimo kalba. Pasak projekto autorių, Paneuropos įkūrimas išspręs ir gausius teritorinius ginčus, egzistuojančius tarp valstybių, nes atskiros valstybės Sąjungoje nebeteks savo ankstesnės politinės, ekonominės, karinės ir netgi tautinės-kultūrinės svarbos, todėl ir ankstesnės sienos nustos savo reikšmės (ten pat, p. 124).

Šitie dalykai gan smarkiai prieštaravo tuo metu Europoje vyravusiems nacionalizmams, pradedant vokiečių, baigiant lietuvių, vengrų, rumunų ir pačių prancūzų nacionalizmu. Tiesa, prancūzai iniciatoriai kukliai nutylėjo, kuri kalba turėjo tapti tautų tarpusavio bendravimo priemone. Be abejo, pagal paplitimą ir vartoseną tuo metu kaip tik prancūzų kalba atitiko dabartines anglų kalbos pozicijas. Ji ir turėjo vyrauti Paneuropoje. Tai, kad idėją pasigavo Prancūzija, liudijo, jog ji ir toliau siekia hegemonijos Europoje. Tik Napoleono tikslai turėjo būti įgyvendinti taikiai. Tautos, puoselėjančios savo kultūrą, turėjo smarkiai apnykti ir formuoti naują paneuropiečių naciją, kalbančią prancūziškai, o Paneuropos centras turėjo tapti arba prancūzakalbė Ženeva, arba Paryžius, kuris, šiaip ar taip, atitiko Prancūzijos dominavimo siekį. Nieko keisto, kad nei britai, nei vokiečiai tokia Paneuropa nesusidomėjo, tuo metu mažosios nacijos irgi vargiai galėjo su tuo sutikti. Nepaisant nieko, Paneuropos entuziastų netrūko niekur, ir toje pačioje Vokietijoje. Kitas klausimas – kokiais pagrindais naujoji Europa turėjo kurtis.

Frankų ar Romos imperija?

Bizantija jau egzistavo. Maskva buvo perėmusi Maskvos kaip trečiosios Romos ideologiją dar Ivano Rūsčiojo ir Aleksejaus Michailovičiaus laikais. Tiesa, "trečioji Roma" buvo labai abejotinas darinys, nes Roma buvo ir liko Italijoje, bet "antrąja Bizantija" Maskva tapo be didesnių užsikirtimų. Netgi būdama SSRS, Maskvos imperija aiškiai tęsė Bizantijos liniją, politiką ir likimą. Unitarinė valstybė, supama priešų, knibždanti intrigų, esanti kultūros ir civilizacijos ašimi ir plečianti ją agresyvia ir daug kainuojančia politika. Susitelkusi ir žiauriausiomis priemonėmis malšinanti vidaus opoziciją.

Frankų imperija su viena kalba – tai siekinys, kuris grindė ir Paneuropą, ir tapo Europos Sąjungos ašimi. Tiesa, centru tapo ne Achenas, bet Briuselis ir Strasbūras – bet tai juk Frankų imperijos miestai, kuriuose reziduoja naujosios Frankų imperijos valdžia.

Patys frankų imperatoriai ir pats Karolis Didysis jautėsi esą Romos tęsėjai, ir ankstyvaisiais viduramžiais Romos alsavimas dar buvo puikiai juntamas, juolab ta riba, kada Romos ketvirčius valdančius tetrarchus jų gvardijos paskelbdavo imperatoriais ir kada tokie tetrarchai, išrinkti barbarų karių susirinkimuose, imdavo valdyti jau ankstyvųjų barbariškų etnosų darinius, nebuvo ryški. Tas pačias teritorijas valdė Maksencijus, tas pačias Britanijos keltas Konanas, įsiveržęs į žemyną. Tačiau, atkuriant praeitį, tai, kas buvo akivaizdu Chlodvigui, Karoliui Didžiajam, pranyko XX a. politinėje ideologinėje savimonėje. Dar karolingams nekėlė abejonių, kad jie tęsia krauju ir kalaviju sulipdytų Romos provincijų telkimą ir gynimą, kad jie veikia Romos istorijoje, o ne savoje. Frankai perėmė tradiciją ir apsigyveno joje – XIX a. pr. Napoleonas nesijautė tęsiąs Karolio Didžiojo žygius, nes po revoliucijos ir scientizmo bei pozityvizmo tėvynėje Prancūzijoje senovės karaliai, simbolizuojantys menamą viduramžių tamsą ir klerikalizmą, buvo neparankūs. Daug labiau tiko jau mitologizuoto Aleksandro Didžiojo ir ypač Romos imperatoriaus Augusto įvaizdžiai – su pastaruoju Napoleonas mielai tapatindavosi. Klasicizmas rėmėsi antika, naujoji filosofija – antikiniais motyvais. Todėl Roma vis dar buvo provaizdis. Imperija – Romos tęsinys, ir Europoje tai natūralu. Roma struktūravo Europą, davė kalbas ir pavadinimus, paštą ir komunikacijas, ir savo ribų supratimą. Tų ribų, iki kurių veikia įstatymai, civilizacija ir už kurių prasideda girių ar stepių chaosas, barbarų erdvė.

Frankai (keltų palikuonys) ir germanai jautė ir tebejaučia nejaukumą ir baimę stereotipizuodami Romos imperiją. Paneuropos judėjimas rėmėsi kita idėja. Romos identitetą, Paneuropaikuriantis, buvo perėmę italai su Mussolini. Todėl beliko pasinaudoti ne Šventosios Romos imperijos įvaizdžiu, kuris buvo germaniškas ir pernelyg teokratinis, popiežiškas, o Karolio Didžiojo Europa. Hitleris, beje, nušvilpė Pirmojo Reicho, tai yra germaniškosios imperijos, tradiciją ir sukompromitavo ją lygiai kaip dučė Romos tęsinį.

Šiuolaikinė ES patyliukais susivokia kaip Karolio Didžiojo Frankų imperija, kurioje dominavo frankai – kuo gryniausi germanai, bet tapę prancūzų ideologiniais protėviais ir etnoso krikštatėviais. Frankų dominavimas joje leidžia atkartoti karolingišką germanų ir keltų sąjungą, kurią dabar atspindi Prancūzijos, Vokietijos ir Beniliukso jungtis. Paryžius atkuria Karolio tradicijas, ne Augusto ir ne Otonų. Teigiant Frankų imperijos tęstinumą Europos Sąjungoje (kas daroma akivaizdžiai), tai ideologiškai suponuoja prancūzišką ir vokišką hegemonizmą. Frankų imperijos santykiai su Bizantija ideologiškai užprogramuoti įtempti, tačiau iš esmės taikūs, nes varžomasi ne dėl to, kas kurį sunaikins, o kas geresnis ir apkrikštys ir pajungs daugiau "barbarų". Roma su barbarais dar nuo markomanų karų dažnai nustatinėjo federatų statusą, Frankų imperijos užduotis buvo juos sunaikinti arba apkrikštyti. O apkrikštyti reiškia prijungti ir sterilizuoti ideologiškai. Roma niekada nesiekė unifikuoti barbarų etniniu požiūriu – anais laikais tokie dalykai nerūpėjo, romėnas buvo romėnas, o gotas – gotas. Buvo sprendžiama, kuriam priklauso daugiau teisių ir ar gotas gali turėti Romos piliečiui taikomas teises. Roma buvo daugiatautė. Tautos ir gentys ten malėsi ir persimalė į šiuolaikinių nacijų protėvius, bet mes su Roma sąskaitų neturime.

Lietuviškas europinis identitetas – Roma

Atvirkščiai, ideologiškai nuo XV a. mes žinome romėniškas lietuvių kilmės legendas, o su Imperija, tiek ankstyvąja, tiek vėlyvąja, mus jungė prekybos keliai, kažkokios mūsų gentys nuėjo į Romos imperiją, ten buvo persuktos keliomis girnapusėmis ir dalis grįžo, pradėjusios tradiciją, dalis liko ten. Sugrįžėliai paliko atminimą – Palemono, Videvučio ir Brutenio legendose. Šiaip ar taip, legendos tikrai egzistavo prieš Lietuvai ir Prūsijai christianizuojantis. Petras Dusburgietis 1326 m. rašė, kad prūsų Romovė gavusi savo vardą nuo Romos, ir nekomentavo to – matyt, komentaras kultūrtrėgerių ordinui buvo nelabai malonus. Nekomentavo, bet ir nekvestionavo. O su Palemono legendomis, nesvarbu, ar jos pagrįstos, ar ne, ideologiškai augo daugybė lietuvių kartų. Mes – romėnai, – galios teikiančią silpnųjų idėją stiprino ir priespauda, ir lotynų kalbos artumas lietuvių kalbai. Atitinkamai mes ir esame romėnai. Nesvarbu, ar Palemonas – istorinė tiesa, jeigu jis veikia ir veikė ideologiškai, jis paliko įspaudų, galiausiai dažnas lietuvis Romoje pasijaučia kaip namie. Déją vu. Būta ir matyta. Genai. Kolektyvinė tautinė pasąmonė.

Beje, Roma ir kitą reikšmę turi – visąlaik mes arba turėjome pagonišką Romovę, arba save apibūdindavome kaip Rymo katalikus, Romos tikėjimo išpažinėjus. Čia kita istorija, bet šita istorija irgi tęsiasi. Romos balsas, Vatikano balsas mūsų platumose buvo girdimas net didžiausio Europos nebylumo metais. Ne Paryžius kalbėjo, bylojo Roma, ir tai vėl įspaudai.

Trumpai tariant, aišku, kad esame romėniškai orientuoti žmonės, genetiškai ir ideologiškai romėniška nacija. Atitinkamai ir mūsų įsijungimas į Europą turi turėti ir kitą, ne frankogermanišką mentalitetą, mes neturime ko jungtis į ES kaip į Karolio Didžiojo imperijos tęsinį. Su ja mūsų niekas nesieja. Mums įdomi ideologinė bazė – Ispanija, kur atėjo vandalai ir gotai nuo mūsų pajūrio, alanai, padarę įtaką ir lietuvių formavimuisi, Italija, kuri savaime Italija, Graikija, kuri mums artimiausia Europos Sąjungoje savo kalba ir perdėtomis, bet veikiančiomis ambicijomis bei nacionaline savimeile, kokią ir mes privalome susikurti ir jos nesigėdyti, kaip jos nesigėdija graikai. Potencialiai Rumunija, kuri atsirado iš dakų ir romėnų palikuonių, apie XII a. nulipusių nuo kalnų, kur jie piemenavo, ir ūmai išsprogusi etniniu sprogimu, nelauktos tautos atsiradimu. Tiesa, rumunai persiėmę prancūzų įtakos – jie seniai bendrauja kaip romaniškos tautos, bet tai netrukdo užmegzti dialogą ir kitu kultūriniu lygmeniu. Airiai, savaime suprantama, jau ne Romos imperijos požiūriu, o naujesne istorija yra artima šalis. Bet ir Romos atžvilgiu mes turime precedentų – airiai, kaip ir baltai, nebuvo romėnų pajungti. Įdomu ar ne, tačiau ir britai legendiškai mitologiškai save kildina iš romėnų ir graikų linijos.

Gana naiviai, bet garsiai galime užduoti Europai klausimą: pagal kokias taisykles, ponai, žaidžiame? Ar Roma, ar Achenas, ar Romos imperija – tautų lopšys ir mūsų civilizacijos pribuvėja ir motina tuo pačiu metu? Ar Augustas, ar Karolis? Šitas klausimas įdomus ne tik tuo, kad precedentai turi būti įvardyti, bet ir tuo, kad šitaip galima sužaisti labai gražią partiją. Ideologinis žaidimas gali duoti politinių forų ar bent pralavinti smegenis ir iškelti klausimą apie identitetą. Šiuo metu globalinės diskusijos madingos, juolab niekas su niekuo nesiderėjo dėl ES kaip Karolio Didžiojo paveldėtojos. O jeigu Roma, tai Roma, ne Briuselis, kuris yra kompiuteris, ne širdis.

Šaltinis: Šiaurės Atėnai

Susiję

Politika 755061724451749869
item